Kino industrijoje nemažai scenarijų filmams yra sukuriami remiantis tikrais įvykiais. Filmai apie tragiškus įvykius jaudina žiūrovus, kurie kartu išgyvena panašius jausmus kaip ir filmo herojai. Šių metų liepos mėnesį kino teatrus pasiekė filmas „Utioja, Liepos 22 -oji.“, tai teroristinio išpuolio įvykusio prieš 7 metus Utiojos saloje, Norvegijoje, ekranizacija. Skaudus ir sukriačiantis įrodymas, jog ir net vienoje iš pačių saugiausių valstybių Europoje gali įvykti tokios tragedijos.
Režisieriaus Erik Poppe‘o įtempto siužeto drama apie Utiojos saloje įvykdytą išpuolį, kai 2011 metais Andersas Behringas Breivikas sušaudė 69 vasaros stovyklautojus bei paliko kelis šimtus sužeistųjų, kuriems po šių tragiškų išgyvenimų buvo reikalinga ne tik medicinė, bet ir psichologinė pagalba. Daugelis buvo pakankamai skeptiški ir abejingi filmo kūrimo procesui, nes vyrojo nuomonė, tai nėra palankus laikas kurti filmą ir 7 metai yra per trumpas laikas išgyti tragedijos padarytoms žaizdoms. Aktoriams buvo nemalonu filmuotis toje pačioje vietoje, kur vyko kraupios žudynės. Visuomenėje, režisieriaus nuomone, šis įvykis greitai bus užmirštas, o 2011 metais žiniasklaida daugiausiai dėmesio skyrė teroristui, bet ne aukoms, tad šis filmas yra vienas iš memorialų aukoms įamžinti bei priminti visam pasauliui apie įvykusią tragediją.
Filme pagrindinė veikėja Kaja (akt. Andrea Berntzen) kartu su savo jaunesnė seserimi Emilija (akt. Elli Rhiannon Müller Osbourne) vyksta į socialdemokratų vasaros stovyklą Utiojos saloje. Liepos 22 dieną, stovyklautojai sužino, jog Osle įvykdytas teroristinis išpuolis, tačiau būdami saloje jaučiasi saugūs, nes čia ramu ir gera. Neilgai trukus apie 15 valandą, saloje pasigirsta šūviai, išsigandę ir nesuprasdami kas vyksta jaunuoliai blaškosi po stovyklavietę, o Kaja nemato savo sesers, neradusi jos palapinėje, bėga ieškoti į mišką.
Miške ji pamato pašautus stovyklautojus bei bėgančius ir bandančius išsigelbėti jaunuolius, vienas iš jų naujokas Magnus (akt. Aleksander Holmen) , su kuriuo susitiko šlaite. Visas šis tragiškas įvykis yra parodomas paauglio akimis, lyg dokumentinis filmas, kuriame be įgarsintojo filmas rodomas 93 minutes. Filmuose dažnai pagrindiniai veikėjai išsigelbėja ir saugiai grįžta namo, tačiau tai tikrai ne tokia istorija.
Režisieriaus Erik Poppe filmo veikėjai išgalvoti, manant, kad realiems nukentėjusiems ir jų artimiesiems būtų emociškai sunku žiūrėti šį filmą, jie jie būtų atpažįstami. Taip pat filmo kūrimo metu buvo glaudžiai bendradarbiaujama su keliais jaunuoliais išgyvenusiais šią tragediją,suteiikusiais daug informacijos, padėjusios tam, kad filmas būtų kuo tikroviškesnis. Filmavimo trukmė nebuvo ilga – 5 dienos, o patiems aktoriams buvo teikiama psichologinė konsultacija. Filmas išskirtinis tuo, jog jame nėra pasitelkiama muzika ar montažas, siekiant sustiprinti tvyrančią įtampą, bet visas dėmesys yra skiriamas paaugliams, nukentėjusiems nuo teroristo išpuolio.
