Vienas garsiausių lietuvių kilmės kino režisierių Robertas Zemeckis gimė 1952 m. gegužės 14 d. Čikagoje emigranto iš Lietuvos Alfonso Žemecko ir italės motinos šeimoje. Apie vaikystę būsimasis režisierius pasakojo taip: „Tiesa tokia, kad mano šeima visai nesuprato meno. Namie neskambėjo muzika, nebuvo knygų, niekas nėjo į teatrą… Vienintelis įkvėpimo šaltinis buvo televizorius. Šiandien tiek daug girdime apie televizijos keliamas problemas, bet tikiu, kad ji mane išgelbėjo”.
Robertas Zemeckis savęs nevadina lietuviu, bet tėvo gimtinėje buvo apsilankęs 2013 m. vasarą. Viešnagė buvo itin privati, apie ją pasklido gandas tik kai Zemeckis paliko Lietuvą.
Dar būdamas paaugliu Robertas 8 mm. kino kamera filmavo šeimos gimtadienius, atostogas ir panašius vaizdus, o vėliau su draugais pabandė sukti trumpametražes kino juostas ir eksperimentuoti su kino kameros teikiamomis galimybėmis.
Tėvai neskatino sūnaus susidomėjimo kinu ir stengėsi vaikį atkalbėti: “Argi nesupranti, iš kur esi kilęs? Tu negali tapti kino režisieriumi”. Bet Robertas užsispyrė ir pasimokęs Kinematografijos menų mokykloje Los Andžele 1978 m. susuko komediją “Aš noriu palaikyti tavo ranką” („I Wanna Hold Your Hand“ – pavadinimą pasufleravo grupės „The Beatles“ daina).
Dar nebaigęs mokslų Robertas Zemeckis susipažino su Stevenu Spielbergu, kuris gabiam jaunuoliui padėjo kurti jo pirmąjį filmą, o paskui drauge parašė scenarijų karinei komedijai “1941-ieji” (1979), kurią režisavo Spielbergas.
Ir “Aš noriu palaikyti tavo ranką”, ir antras R. Zemeckio filmas “Padėvėti automobiliai” (Used Cars, 1980) buvo nuostolingi kino projektai. Tačiau nesėkmių sezonas pasibaigė 1984 metais, kai ekranuose pasirodė nuotykių komedija “Romanas su brangakmeniu” (Romancing the Stone), patekusi į pelningiausių filmų dešimtuką. Galima buvo lengvai užsidirbti daug pinigų paskubom susukus tęsinį su tais pačiais aktoriais Michaelu Douglasu, Kathleen Turner ir Danny DeVito, tačiau “Nilo perlą” (The Jewel of the Nile, 1985) realizavo kitas režisierius Lewisas Teague’as, o naujasis laimės kūdikis pasinėrė į dar vieną avantiūrą, pavadinimu “Atgal į ateitį” (Back to the Future, 1985). Sumanymas laiko mašina pakeliauti į praeitį taip patiko viso pasaulio žiūrovams, kad teko dar du kartus (1989 ir 1990) šia sėkmės formule pasinaudoti.
Kino klasika vos pasirodęs tapo šešiais Oskarais apdovanotas filmas „Forestas Gampas“ (Forrest Gump, 1994), pagimdęs net specifinį terminą „gampizmas“.
Daugumą Roberto Zemeckio filmų esame mate. Čia pristatome penkis.
5. „PASIVAIKŠČIOJIMAS“ (The Walk, 2015)
Filmas pasakoja kvapą gniaužiančią istoriją apie nutrūktgalvį prancūzą Phillipe‘ą Petit. Šis akrobatas 1974-aisiais metais rugpjūčio 7 dieną nustebino pasaulį, perėjęs lynu 417 metrų aukštyje virš Niujorko Pasaulio prekybos centro dangoraižių, dažniausiai vadintų Bokštais Dvyniais. Naudodamas tik 8 m. ilgio ir 25 kg. svorio balansinę lazdą, likus savaitei iki savo 25-ojo gimtadienio, nuo vieno pastato iki kito Phillipe‘as per 45 minutes lynu perėjo aštuonis kartus. Šio beprecedenčio įvykio tikrai niekas nebepakartos, nes Bokštai Dvyniai teroristų sunaikinti 2001 m. rugsėjo vienuoliktąją.
Prieš keletą metų festivalyje „Scanorama“ matėme dokumentinę dramą „Žmogus ant lyno“ (Man on Wire, 2008), kuri buvo sukurta pagal paties Philippe‘o Petit knygą „Pasiekti debesis“ (To Reach The Clouds).
Philippe‘o Petit pasivaikščiojimą tarp Pasaulio prekybos centro bokštų dvynių pasaulio spauda pavadino „Didžiausiu amžiaus meniniu nusikaltimu“, o jo autorius buvo suimtas. Jam ir komandai buvo inkriminuojama tai, kad šį „nusikaltimą“ jie planavo labai ilgai ir lyną ištiesė nelegaliai!
Komentuodamas filmą „Žmogus ant lyno“ režisierius Jamesas Marshas sakė: „Philippe‘o istorijoje yra labai svarbus moralas – nieko nėra neįmanomo. Jeigu ko nors labai aistringai nori, smarkiai ir smulkmeniškai ruošiesi – tau pavyks. Nustebinsi pats save“.
Nustebinti žiūrovus ėmėsi ir Robertas Zemeckis, ir pagrindinį herojų filme „Pasivaikščiojimas“ suvaidinęs aktorius Josephas Gordonas-Levittas, nors, atrodytų, po dokumentinio „Žmogaus ant lyno“ sunku tai padaryti.
Jaunas lyno akrobatas užsidirba pragyvenimui pasirodymais Paryžiaus gatvėse. Pamatęs laikraštyje straipsnį apie Pasaulio prekybos centro bokštų statybą Niujorke, ambicingas vaikinas užsibrėžia kada nors tarp jų pasivaikščioti daugiau nei keturių šimtų metrų aukštyje. Kol dangoraižiai kyla iki 110 aukštų lygio, Philippe‘ą būsimiems žygiams konsultuoja lynų akrobatinio meno ekspertas Rudis Omankovskis, (Benas Kingsley), tapęs antruoju Philippe‘o tėvu (su tikru tėvu Philippe‘as nesutarė, todėl anksti išėjo iš namų).
Didesnė „Pasivaikščiojimo“ dalis rodo pasirengimą „amžiaus nusikaltimui“, o paskutinė dalis skirta pačiam akrobatiniam triukui, kuris sukurtas naudojant 3D technologijas. Jos davė tokį įspūdingą efektą, kad jautresni filmo žiūrovai patiria stiprų galvos svaigimą ir nemalonią pykinimo reakciją. Todėl stiprią aukščio baimę jaučiančius žiūrovus reikia perspėti apie galimas fiziologines pasekmes.
4. „PRARASTASIS“ (Cast Away, 2000)
Roberto Zemeckio filmuose aktorius Tomas Hanksas vaidino tris kartus. Šešiais Oskarais (už geriausią filmą, režisūrą, pagrindinį vaidmenį, adaptuotą scenarijų, montažą bei vizualinius efektus) apdovanotas filmas „Forestas Gampas (1994) buvo milijonus žmonių visame pasaulyje sujaudinusi amerikietiško Jonelio kvailelio istorija. Dar vienas Roberto Zemeckio ir Tomo Hankso filmas „Svajonių traukinys“ (The Polar Express, 2004) skirtas tradicinei Kalėdų stebuklo tematikai. Panašių filmų Amerikoje kuriama kasmet, tačiau „Svajonių traukinys“ iš visų jų skiriasi tuo, kad tai pagal modernias technologijas animuotas filmas, kuriame į pasakų šalį kažkur Šiaurės ašigalyje vežančio poliarinio ekspreso konduktorius nuostabiai panašus į Tomą Hanksą.
Dar kartą režisierius ir aktorius susitiko filmuodami dramą „Prarastasis“, kurios siužetas susišaukia su klasikine istorija apie Robinzoną Kruzą.
Tarptautinių pervežimų agentūros “Federal Express” inspektorius Čakas Nolanas (Tomas Hanksas) gyvenime kaip ir visi veiklūs žmonės vadovaujasi principu “Laikas – pinigai”. Jam svarbiausia, kad jo kontroliuojamas siuntinys kuo greičiau pasiektų adresatą. Čakas yra tikras savo darbo fanatikas, kuris be menkiausios abejonės aukoja asmeninį gyvenimą vardan pareigos. Žinoma, jo draugei Keli (Helen Hunt) toks pedantiškumas ne itin patinka, nes ji retai mato mylimąjį namuose. Vos grįžęs iš vieno miesto, Čakas skuba į kitą. Ir tą lemtingąjį vakarą jis kaip visada sėdo į lėktuvą, ketindamas kitą rytą būti Malaizijos oro uoste. Tačiau kelionės metu prasideda didžiulė audra, lėktuvas patiria siaubingą katastrofą ir prasmenga vandenyno bangose.
O ryte Čakas atsiduria ant negyvenamos salos kranto. Taip jis tampa tikru Robinzonu ir mokosi gyventi ekstremaliomis sąlygomis. Iš buvusio gyvenimo jam liko tik mažas pakabukas su Kelės nuotrauka. Panašiomis aplinkybėmis atsidūręs negyvenamoje saloje Danielio Dafoe klasikinio romano herojus Robinzonas Kruzas neilgai buvo vienas: jis susitiko ištikimą draugą Penktadienį. Čako gyvenime taip pat atsiranda draugas. Tik nė už ką neįspėsite, kas tai…
Premjeros išvakarėse Robertas Zemeckis sakė: „Žmonės nori tiksliai žinoti, ką jie pamatys kine, anksčiau nei pažiūrės patį filmą. Makdonaldsas fantastiškai populiarus visame pasaulyje būtent todėl, kad jo valgiaraštyje nebūna siurprizų, ir jūs visada žinote, ką ten valgysite“.
Tai buvo pasakyta anksčiau, negu įsivyravo visai priešinga nuomonė, kad žiūrovui nereikia nieko spoilinti apie filmo siužetą, nes tada neva nebus įdomu žiūrėti. Dar visai neseniai iš tokios nuomonės būtų paprasčiausia pasijuokta. Fenomenali „Titaniko“ (1996) sėkmė viso pasaulio ekranuose yra puikus įrodymas, kad šio filmo žiūrovų tarpe tikrai nebuvo nė vieno žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs apie garsią XX a., keleivinio laivo žūtį.
Svarbiausių paslapčių nuo žiūrovų „Prarastojo“ autoriai nė neketina slėpti. Tai, kad pagrindinis herojus atsiduria negyvenamoje saloje, paaiškėja gana anksti. Bet kaip tik nuo šio momento prasideda įtampa ir atomazgos laukimas, nes panašiais atvejais žiūrovą labiausiai domina išlikimo istorija.
3. „KAS PAKIŠO TRIUŠĮ RODŽERĮ?“ (Who Framed Roger Rabbit, 1988)
Pertraukoje tarp pirmosios ir antrosios „Atgal į ateitį“ dalių režisierius Robertas Zemeckis susuko nuostabią komediją „Kas pakišo triušį Rodžerį?“, kurioje šauniai sujungė vaidybinį kiną ir animaciją.
Panašių eksperimentų būta ir anksčiau. Dar 1945 m. studijoje Disney buvo sukurta muzikinė komedija „Pakelti inkarus!“ (Anchors Aweigh, rež. George Sidney), kurioje jūreivį Džo Bredį vaidinęs aktorius Gene‘as Kelly vienoje scenoje šoka su neįtikėtinu partneriu… animaciniu peliuku Mikiu. (žr. https://www.youtube.com/watch?v=2msq6H2HI-Y).
Kiek anksčiau kitoje JAV muzikinėje komedijoje „Trys kavalieriai“ (The Three Caballeros, 1944, rež. Normanas Fergusonas) aktorė Aurora Miranda ne tik pašoka su animaciniu Ančiuku Donaldu, bet ir gavusi iš šio „kavalieriaus“ puokštę gėlių, jį pabučiuoja.
Dar daugiau vaidybinio kino ir animacijos matome filme „Merė Popins“ (Mary Poppins, 1964, rež. Robertas Stevensonas).
Tačiau Robertas Zemeckis nuėjo šiuo keliu taip toli, kad jo komedija „Kas pakišo triušį Rodžerį?“ tapo tikru stebuklu. Daugiau nei dešimt metų (iki pat 2000-ųjų) filmas puikavosi pelningiausių visų laikų kino kūrinių šimtuke.
Čia į neįtikėtinų įvykių verpetą įsukami privatus detektyvas Edis Valiantas (Bobas Hoskinsas) ir jo labai keistas porininkas – animacinis triušis Rodžeris.
Detektyvas Valiantas (jo pavardė reiškia „Narsusis“) priima animacinių filmų kino studijos Maroon Cartoons vadovo pasiūlymą pasekti animacinio triušio Rodžerio žmonelę Džesiką, mat jos vyras pastaruoju metu praradęs reikiamą profesinę formą ir aiškiai jaučiasi sutrikęs. Pasirodo, kad Rodžerio nerimauta visai ne be pagrindo – jo seksualioji žmonelė slapta susitikinėja su kitu kino magnatu Marvinu Akme. Netrukus Akmę kažkas nužudo, o pagrindinis įtariamasis triušis Rodžeris kažkur pradingsta. Taigi Valiantui tenka ir toliau vykdyti savo misiją: šįkart reikia įrodyti, kad pavyduolis Rodžeris žmonos meilužio tikrai nežudė.
Filme taip šauniai animacija sujungta su vaidybiniu kinu, kad net darosi sunku apibrėžti, koks tai filmas – vaidybinis su animaciniais personažais, ar animacinis su gyvais veikėjais. Filmas laimėjo tris „techninius“ Oskarus: už geriausią montažą ir geriausius vaizdo bei garso efektus.
Dar vienas – specifinis – filmo „Kas pakišo triušį Rodžerį?“ privalumas yra tas, kad autoriai pasirūpino savo iš piršto išlaužtą siužetą susieti su tikrais Amerikos įvykiais, pavyzdžiui su garsiuoju „Didžiuoju JAV tramvajų skandalu“ (kai šeštojo dešimtmečio viduryje General Motors su verslo partneriais per trumpą laiką tramvajus pakeitė autobusais).
Kinomanai Roberto Zemeckio filme aptiks nemažai kino klasikos citatų, ypač vadinamojo „juodojo kriminalinio kino“ (film noir) šedevrų – nuo Johno Hustono „Maltos sakalo“ (The Maltese Falcon, 1941) iki Romano Polanskio „Kinų kvartalo“ (Chinatown, 1974).
2. „ATGAL Į ATEITĮ“ (Back to the Future, 1985)
Robertas Zemeckis tikrai žino, kaip kovoti su nuoboduliu. Jis ne tik moka išradingai pasakoti bet kokią istoriją (šito jis išmoko iš savo draugo Steveno Spielbergo), bet ir visada stengiasi pirmas įsisavinti pačias moderniausias technologijas. Šio režisieriaus filmai jau dabar gali būti puiki vaizdinė priemonė iliustruoti garsiausių specialiųjų efektų raidą amerikiečių kine.
„Kino menas – tai iliuzija. Ir bet kokios kino technikos panaudojimas gimdo magišką realybę. Tikrame gyvenimo nieko panašaus nebūna. Todėl aš tik truputėlį išplečiu kino magijos ribas“. Šiam seniai suformuluotam priesakui R. Zemeckis lieka ištikimas visą gyvenimą.
1985-aisiais metais tuoj po didelio populiarumo susilaukusios avantiūrinės komedijos „Romanas su brangakmeniu“ (Romancing the Stone, 1984) Robertas Zemeckis pasiekė savo pirmąjį asmeninį rekordą: devyniolika milijonų dolerių kainavusi veiksmo komedija „Atgal į ateitį“ vien Amerikoje surinko 210 milijonų.
Guvus ir išradingas paauglys Martis Makflajus (Michaelas J. Fox’as) amžinai turi problemų su laiku. Jis nuolat vėluoja į mokyklą ir prie pietų stalo, o vieną kartą suvis atsiduria… kitame laike. Genialus ir truputį kvaištelėjęs mokslininkas Dokas (Christopheris Lloydas) sukonstruoja tikrą laiko mašiną, kuria savanoris Martis nuskraidinamas į praėjusio amžiaus septintąjį dešimtmetį. Ten jis sutinka savo būsimuosius tėvus, kurie dar tik mokosi vienoje mokykloje. Atvykėlis padaro daug gerų darbų, išmoko jaunimą negirdėtų dainų ir sutvirtina savo būsimųjų gimdytojų draugystę.
Antrajame filme „Atgal į ateitį 2“ (Back to the Future Part II, 1989) nenuorama Martis Makflajus vėl išsiruošia Doko patobulintu laikomobiliu į rizikingą kelionę. Tik šį kartą ne į praeitį, o visai priešinga kryptimi – į ateitį. O ten pagalbos laukia būsimieji Marčio vaikai.
Na, o finaliniame trilogijos filme „Atgal į ateitį 3“ (Back to the Future Part III, 1990) Marčiui tenka keliauti į tolimą praeitį: šį kartą vaikinas atsiduria Laukiniuose vakaruose. Čia Martį atvedė ne tik nuotykių troškimas, bet ir labai kilni misija – vaikinas tikisi pakeisti istoriją, kad jo draugas nežūtų nuo piktadario kulkos.
„FORESTAS GAMPAS“ (Forrest Gump, 1994)
Ne taip dažnai atsitinka, kad koks nors literatūrinis personažas būtų ne tik įdomus savaime, bet dar įkūnytų svarbius nacionalinio charakterio bruožus. Ispanams tai Don Kichotas ir Sančo Pansa, prancūzams – Voltaire‘o Kandidas ar Honoré de Balzac‘o personažai, o britams – spalvingi Charleso Dickenso herojai, čekams bei slovakams – šaunusis kareivis Šveikas.
Amerikiečiams paskutinį XX a. dešimtmetį tokiu personažu tapo rašytojo Winstono Groomo sugalvotas herojus Forestas Gampas. Kai knygą ekranizavo Robertas Zemeckis, o pagrindinį vaidmenį sukūrė Tomas Hanksas, gimė vienas garsiausių XX amžiaus filmų, tinkamai įvertintas ir JAV Kino meno akademijos. Forestas Gampas akimirksniu tapo kultiniu personažu, kurį pamėgo žiūrovai, o solidūs žurnalai Amerikoje ėmė rimtai nagrinėti „gampizmo“ fenomeną. Šis naujas žodis, kaip ir „reiganomika“ tapo svarbiu to meto Jungtinių valstijų gyvenimą charakterizuojančiu terminu.
Šešiais Oskarais apdovanotas filmas pasakoja amerikietišką “Jonelio kvailelio” istoriją. Vaikystėje Forestas dėl savo žemo intelekto koeficiento vos neatsidūrė specialioje nevispročių mokykloje, bet nuo šios lemties jį išgelbėjo motina (Sally Field). Jos pasiaukojanti meilė ir išmintingi patarimai taip paveikė Foresto likimą, kad jis išsivadavo nuo savo luošumo, išmokė “firminių” judesių scenoje būsimąjį rokenrolo karalių Elvį Presley, tapo puikiu teniso žaidėju, sėkmingai mokėsi koledže, buvo pakviestas į prezidento Johno Kennedy kabinetą, pasiūlė Johnui Lennonui parašyti dainą „Imagine“, pasižymėjo Vietnamo kare ir pasidarė tikru išminčiumi.
Forestą Gampą daug kas lygino su Dustino Hoffmano „Lietaus žmoguje“ suvaidintu autistu Reimondu. Palyginimas ne itin vykęs, nes Reimondas pasižymėjo nepaprasta atmintimi ir fenomenaliais matematiniais sugebėjimais. Nieko panašaus Tomo Hankso suvaidintame personaže nėra – Foresto Gampo intelekto koeficientas 75 yra mažesnis už minimalų (į JAV mokyklas priimamiems vaikams žemiausia IQ riba – 80). Filmo autorių tikslai kiti. Jie nori nuvainikuoti Didžiosios Amerikietiškos Svajonės mitą, pagrįstą ypatingais sugebėjimais ir valia savo tikslo siekti. Ypatingų sugebėjimų, kaip jau buvo pasakyta, Forestas Gampas neturi, o štai valios jam tikrai nereikia skolintis iš kitų. Valią jis ėmė ugdyti dar vaikystėje, kai teko atremti bendraamžių patyčias. Ne, jis nestojo į atvirą kovą su skriaudikais, bet konfliktų visuomet išvengdavo… pabėgdamas. Bėgimas ir tapo jo gyvenimo credo.
Visas filmas ir yra Foresto Gampo bėgimas laike, suteikiantis galimybę net ne visais atžvilgiais „sveikam“ žmogui pasiekti kitiems neįmanomo rezultato. Todėl netenka stebėtis, kad „Forestas Gampas“ tapo svarbiu kinematografinio pasaulio įvykių, o garsiausių filmuose skambančių frazių galerija pasipildė šūkiu: „Bėk, Forestai, bėk!“
