Ispėjimas! Šių filmų aprašymuose atskleidžiamos pagrindinės juostų siužetinės linijos. #SiaubingiSpoileriai
Dažnai patys niūriausi ir slegiantys filmai palieka giliausią įspūdį žiūrovams, ir filmai, kurie naudoja prikaustančias dėmesį siužetines linijas tam, kad perduotų svarbius teiginius ir įkvėptų įdomioms diskusijoms gali būti praturtinantys. Ne kiekvienas filmas gali turėti laimingą pabaigą ir net tamsūs filmai, kurie baigiasi pozityviai gali būti iš dalies pakilūs.
Tamsus filmas pasibaigęs liūdna nata be vilties pasauliui ar jo veikėjams gali būti šokiruojantis, o provokuojanti pabaiga gali nuvesti žiūrovą iki geresnio tam tikros temos supratimo. Net jei kai kurie filmai apsiginkluoja kančia bandydami manipuliuoti publikos emocijomis, niūrus baigiamasis skyrius gali būti praturtinantis, jei jis gerai atliktas. Čia yra 10 tamsių filmų pavyzdžių su niūresnėmis pabaigomis, nei galima tikėtis.
10. ,,Kuždesių sala“ / Shutter Island
Šį kartą genealusis Leonardo DiCaprio vaidina psichologiniame trileryje, kuris yra sukurtas pagal to pačio pavadinimo D. Liheino knygą. Istorija prasideda kai du policijos pareigūnai (L. DiCaprio, M. Ruffalo) imasi tyrimo dėl Reičelės Solando pabėgimo iš psichiatrijos ligoninės. Mistišką dingimą apipina ir palikti jos įkalčiai – dvi poros batų ir paslaptingą skaičių seka ant popieriaus lapo. Jie net nenutuokia kokia jų kelionė laukia ir kad visa tai tik pradžia. Tik atvykus į ligoninę, Tedį (L.DiCaprio) pradeda kamuotį galvos skausmai, neaiškūs sapnai, prisiminai apie žuvusią žmoną. Taip pat jis pradeda jausti stiprią asocijacija su ligoninę ir kadaise vadovaujama koncentracijos stovyklą. Šie nemalonūs prisiminimai ir ligoninė turėjo nepaneigiamą ryšį, tačiau jis pats nesuvokė kokį.
Visoje istorijoje bus galima išvysti nepaaiškinamų dalykų, įdomių sutapimų bei paslaptingų posūkių, ir ši juosta neleis žiūrovui atitrūkti nei sekundei. Artinantis audrai tyrėjai pasijunta izoliuoti ir įkalinti dvilypiame pasaulyje. Kol vėjas ir vanduo nenuplovė paskutinių Reičelės Solando pėdsakų, jie privalo įminti jos dingimo mįslę ir atskleisti paslaptis, kurias saugo Kuždesių sala. Atsirandant paslaptingiems įkalčiams, kurie varo Tedį iš proto, jis pradeda įtarti, kad tai gali būti kažkieno darbas iš aplinkinių. Tačiau režisierius Martinas Scorsesas viską pakeičia paskutinę minutę, kai atskleidžia, jog Tedis iš tikrųjų pats yra psichiatrinės ligoninės pacientas ir viskas iki tol buvo tik paskutinės vilties radikalus gydymas sugrąžinti jį į tikrovę.
9. „Elnių medžiotojas“ / The Deer Hunter
Daugiau nei 3 valandų trukmės filmas „Elnių medžiotojas“ leidžia veikėjams pasinerti ir parodyti savo pažeidžiamumą. Pradėtas su užsitęsusiu vestuvių epizodu, kuris parodo šviesesnį laiką mėlynųjų apykaklių darbininkams mažame miestelyje, „Elnių medžiotojas“ greitai atsiskeidžia pavojingoje teritorijoje, kai plieno gamintojai Mikas Vronksis (Robert‘as De Niro), Nickas Chevotarevich (Christopheris Walkenas) ir Steven‘as Pushkovas (Johas Savageas) dislokuojami į Vietnamą, visam laikui sugriaudami savo, rodos, tobulą darbininkų klasės gyvenimą. Po varginančios patirties kare, kai mirtis visada arti, visi trys vyrai yra paliečiami savo lemties, kuri juos paverčia nekontroliuojamais. Nickas ir toliau atiduoda savo gyvenimą atsitiktinumui žaisdamas rusišką ruletę, kurioje buvo priverstas dalyvauti, kuomet kariavo Vietname.
Sukrečiančioje paskutinėje scenoje, Nicko azartinis žaidimas galų gale pasmerkia jį mirčiai, o Mikas tampa bejėgiu siekdamas išgelbėti savo seniausią draugą. De Niro ir Walkenas puikiai sukuria jų poros draugystę ankstesnėje scenoje, kurioje Mikas pažada Nickui saugiai pargabenti jį namo, todėl, žinant šį kontekstą, Miko galutinė nesėkmė tai padaryti dar labiau pribloškianti.
Šiame filme Walkenas atliko savo bene geriausią vaidmenį per visą karjerą, nes galėjo perteikti visą Nicko pereinamąjį laikotarpį: nuo draugiško, linksmo kompaniono iki traumuoto veterano su tam tikrais būtinais niuansais, reikalingais atvaizduoti tokią patirtį. Paskutinėje scenoje grupė draugų niūriai dainuoja „Dieve laimink Ameriką“, norėdami pademonstruoti galingą poziciją prieš karą, atspindėdami tai, kokią tuštumą jų gyvenimuose paliko Nicko mirtis.
8. „Mano liūdna meilės istorija“ / Blue Valentine
Šis Dereko Cianfranco filmas pasakoja apie sielvartingą, skausmingą, žmogų nuodijančią santuoką. Filmas priverčia žiūrovą užjausti, įsijausti į poros jaučiamas emocijas, kurias perteikia vaidmeniui atsidavęs Rajanas Goslingas ir daugeliui pažįstama talentinga aktorė Mišelė Viljams. Jų akimis žvelgdami į istoriją, žiūrovai iš arti, kartais net nepatogiai arti, turi galimybę stebėti mirštančią santuoką. M. Viljams savo vaidyba priverčia žiūrovą stengtis labiau norint perprasti jos personažą, ir suprasti, ką jaučia griūvančioje santuokoje įkalinta moteris. Laimės ir sunkumų sugretinimas padaro šį filmą širdį veriančiu, nors jau iš anksto aišku, kad Deanas (Ryanas Goslingas) ir Cindy (Michelle Williams) niekada nebus nuoširdžiai laimingi kaip pora, tačiau šviesių prisiminimų iš ankstyvųjų santykių stadijų įtraukimas kvailina žiūrovą, leidžiant jam galvoti, kad veikėjų meilė gali nugalėti.
Dean‘o berniukiškas žavesys virsta į agresyvų įniršį, jis virsta irzliu emociniu prievartautoju, tačiau netiesinė fimo struktūra atskleidžia ankstyvas užuominas apie nuolankumą ir pavojingus vėlėsnius veiksmus su pikantišku balansu. Cindy stresuoja, nes nenori, kad jų dukra Frankie matytų besibarančius, nesutariančius tėvus, bet jų jausmai lieka priešiški. Po beveik nepakeliamai įtemptos scenos, kurioje Deanas sukelia sumaištį Cindės naujame darbe, jis, atrodo, nori atsiprašyti ir siekti atleidimo pirmą kartą jų santykiuose. Kai tampa aišku, jog tai tik tuščias atsiprašymas, Cindy pagaliau nutraukia jų santykius, ragindama Deaną atsisveikinti su dukra nepaisant jos verksmo dėl tėvo.
Suvokimas, kad labiausiai brandus ir produktyvus dalykas Deanui – palikti šeimą, yra veriantis širdį, ypač kai dukra Frankie yra viso to liudytoja. Filmas dar kartą įtikina žiūrovą, kad pora sugebėtų išsiaiškinti santykius ir susitaikyti, ir ši mintis padaro „Blue Valentine“ žiūrėjimą kankinančiu, ypač pabaigoje.
7. „Dingusioji“ / Gone Baby Gone
Beno Afflecko debiutas – meistriškai paslaptingas trileris, kuriame veikėjai yra priversti svarstyti, ar tikslas pateisina priemones kiekviename tyrime. Patrickas Kenzis (Casey Affleckas) – detektyvas Bostone, jam pavesta tirti 3 metų mergaitės, kurios motina Helena (Amy Ryan) priklausoma nuo narkotikų, neprižiūri ir ignoruoja dukrą, dingimo bylą.
Kenzie‘is beviltiškai stengiasi rasti dingusį vaiką, jis svarsto, ko vertas visas tyrimas, jei Amanda bus grąžinta nekompetetingai motinai. Jam giliau besikapstant po korupcijos tinklą teisėsaugos srityje, Kenzie‘is suvokia, kad kiekvienas vyras, kurį iki šiol gerbė, turi savo paslapčių. Pradinė mįslė tik įžiebia Kenzio sąmoningumą dėl padorumo trūkumo visos operacijos metu.
Kai galų gale Amanda surandama, Kenzis suvokia, kad mergaitę laiko ne kas kitas, o jo buvęs vadovas Džekas Doylas (Morganas Freemanas), kuris pasinaudojo pagrobimu, kad sugautų vietinį narkotikų prekeivį ir galbūt suteiktų geresnį gyvenimą Amandai. Kenziui iškeliamas ultimatumas: jis gali grąžinti Doylą ir atiduoti Amandą motinai arba leisti Doylo planui likti slaptu.
Kenzio sprendimas laikytis įstatymų baigiasi tuo, kad jis yra izoliuojamas nuo savo merginos (Michelle Monaghan), o Amanda atsiduria tame pačiame apleistumo cikle. Tragiška ironija atsiskleidžia finaliniuose momentuose: nesirūpinanti motina Helena vėl palieka Amandą vieną, todėl nepaisant viso kraujo, išlieto Kenzio operacijos metu, niekas nepasikeičia.
6. „Erdvėlaivio kariai“ / Starship Troopers
Išleidimo metu stipriai nesuprastas filmas „Erdvėlaivio kariai“ – taip puikiai realizuota satyra, jog daugelis šio filmo pro-fašizmo, imperialistinės propogandos temas priėmė kaip tikrą eilinį fantastinį veiksmo filmą. Įprastas meilės trikampis, banalūs paaugliai protagonistai ir mokslinės fantastikos būtybės sukuria fašistinę filmo istoriją, kuri tarsi tiesiogiai paimta iš propogandinių filmų. Šis ironiškas filmas priskiriamas kultinio Amerikos kino kategorijai.
Nuo pat istorijos pradžios aišku, jog veikėjų džiaugsmas bei netinkamas propogandai pasiduodantis mąstymas, aklai priimantis fašistinio režimo nurodymus grupes, artėjant karo link yra neteisus. Herojai pamato karo banalumą ir baisius išgyvenimus, kuriuos jis sukelia žmonijai.
Filmo pabaigoje pagrindiniai veikėjai Džonis Rikas (Casperas Van Dienas), Carmen Ibanez (Denise Richard), ir Karlas Dženkinsas (Neilas Patrickas Harris) yra pilnai radikalizuoti ir perauklėti iš nekaltų paauglių į negalvojančius karius, gebančius griebtis bet kokio žiaurumo vardan karinės pergalės.
Filmas baigiasi su džiaugsmingu propogandos „filmuku“, skirtu padrąsinti naujos kartos jaunus žmones aklai įstoti į priespaudos rėžimą, įrėminant visišką veikėjų radikalizaciją kaip įkvėpiančią pergalę. Ironiška, jog nepaisant visko, ką jie matė, Džonis Rikas ir jo draugai taip ir nepradeda galvoti patys už save, kad išsivaduotų iš šito kontrolės ir naikinimo ciklo, paliekant vietos daugybei kitų karų, kuriuos sukels tokie pat įspūdžių ieškantis jaunimas.
5. „Mistinė upė“ / Mystic River
Iš pradžių „Mistinė upė“ atrodo kaip nesudėtingas detektyvas, tačiau vėliau tampa Šekspyro plunksnos verta drama, kurioje iš Bostono kilę draugai ir jų šeimos tampa nepadoraus pavydo ir nesugebėjimo susitvarkyti su tragedija aukomis. Džeimsas (Seanas Pennas), Deivas (Timas Robbinsas) ir Seanas (Kevinas Baconas) – vaikystės draugai, kurių gyvenimai buvo sudaužyti šokiruojančio smurto akto, tačiau visi trys draugai vėl susitinka, kai Džeimso dukra Keitė (Emmy Rossum) yra nužudoma. Kol bendruomenė susitelkia į Džeimso palaužtą šeimą, jis nežada leisti žudikams likti nenubaustiems ir aiškiai parodo, kad susidoros su kaltininkais.
Tuo tarpu, kai atskleidžiamas tikrasis žudikas, veikėjas, kuris pats jaučiasi nukentėjęs nuo Džeimso slaptos kriminalinės praeities, Jamesas neapleidžia savo įsitikinimų, jog Deivas, kuris sumušė vaikų prievartautoją iki mirties tą pačią Keitės nužudymo naktį, yra tinkantis įtariamasis.
Džeimso ir Deivo akistata vykdoma bauginančiomis sąlygomis. Džeimsas beviltiškai trokšta baigties, todėl verčia Deivą prisiimti kaltę dėl Keitės nužudymo, pažadėdamas tokiu atveju pasigailėti ir leisti gyventi, tačiau žiūrovui ir taip aišku, jog Deivas ims meluoti bandydamas gelbėti savo gyvybę, o Džeimsas netesės savo pažado. Kai atskleidžiami tikrieji bylos faktai, Deivo mirtis tampa tik dar viena tamsia Džeimso paslaptimi. Paskutinis filmo epizodas: miesto paradas, kuriame netiesiogiai siūloma visus, kurie pridengė Džeimsą, laikyti vienodai kaltais.
4. „Rozmari kūdikis“ / Rosemary‘s Baby
Dažnai patys efektyviausi siaubo filmai yra sukeliantys paranoją ir baimės jausmą, bet yra keli siaubo filmai, kurie parodo tiek fobijų kaip „Rozmari kūdikis“. Rozmari (Mia Farrow) pradeda bijoti dėl savo dar negimusio kūdikio gyvenimo, kadangi pastojo tuomet, kai ją išprievartavo košmaruose gyvenantis demoniškas padaras.
Rozmari vyras (Džonas Cassavetes) įsitraukia į kultinę kaimynystėje gyvenančių nuomininkų veiklą, o ji atsikrato savo baimių po to, kai išnagrinėja grėsmingas šio kulto atliekamas praktikas. Pradžioje nėra aišku, ar tai tik kliedesiai, tačiau kartą, kai Rozmari yra nuslopinama apgaule pakištų narkotikų, tampa aišku, jog jos baimės nėra iš piršto laužtos.
Filmo finale Rozmari pasakoma, kad jos vaikas mirė gimdymo metu, bet netrukus ji sužino dar baisesnę tiesą – jos vaikas yra šėtono sūnus. Jos vyras bendrininkaudamas su raganomis bandė nutraukti šį prakeiksmą. Kai Rozmari yra priversta pažvelgti į žvėrišką padarą, kurį pagimdė, ji atranda save motinos rolėje ir privalo atlikti savo pareigą: mylėti savo vaiką, net jei jį sukūrė velnias.
Švelni Mijos Farrow išraiška veide filmui besibaigiant, kai ji supranta, kad toks likimas buvo neišvengiamas yra itin įsimenantis; netikėtas siužeto posūkis yra labiau neišvengiamas, nei šokiruojantis, bet išlieka efektyvus dėl nepalenkiamo tamsumo.
3. „Bus kraujo“ / There Will Be Blood
Paulo Thomaso Andersono kūrinys dažnai įvardijamas kaip geriausias 21 amžiaus filmas, ir dar niekada nebuvo kinematografinio antiherojaus, kuris įkūnytų godumą ir maniją taip kaip Danielis Plainvju.
Dviem Oskarais apdovanota drama „Bus kraujo“ yra tikra žmogiškų ambicijų epopėja. Tai biblines asociacijas žadinanti istorija apie triumfą ir žlugimą, godumą ir žiaurią ambicijų kainą, kurią savo kailiu patyrė amerikietišką svajonę pagauti panūdęs šachtininkas Danielis Pleinvju. Kartą jis sužinojo, kad valstijos pietvakariuose esančio miestelio žemėje glūdi milžiniški naftos klodai. Kartu su mažu sūneliu vyras apsigyveno Mažajame Bostone ir iš tikrųjų netrukus bevaisėje žemėje aptiko „juodąjį auksą“.
Bet „Bus kraujo“ yra visai ne stulbinamos sėkmės istorija. Tiksliau sakant, ne vien sėkmės istorija. Kaip tik tada, kai naujakuriams ėmė sektis, prasidėjo didelės problemos, o staiga iš žemės gelmių pradėję trykšti naftos fontanai stulbinamu greičiu ėmė keisti Danielio charakterį ir jo ankstesnes vertybes – pasakiški turtai pavertė jį arogantišku magnatu.
Geriausia rolė karjeroje ir turbūt geriausias visų laikų vaidybos atlikimas, kuriame Daniel‘is Day‘us Lewis‘as įkūnija nepalenkiamą novatorių, kurio kapitalistiniai ketinimai visam laikui suniokoja jo blaivų mąstymą bei santykius su sūnumi. Vienintelius pastovius santykius Plainvju išlaiko su vietiniu dvasininku Eli‘u Sundaijumi (Paul‘as Dano‘as), kuris ir lieka vieninteliu žmogumi įsigilinusiu į Plainvju būseną tuomet, kai pastarasis verčia dvasininką prisipažinti netinkamai elgusis per jo sūnaus religinę ceremoniją.
Plainvju pasiryžta ne tik tapti turtingu, bet ir sumenkinti visus aplink save ir įtikinti juos galvoti taip pat, kaip jis. Po bandymo priversti Eli atsisakyti tikėjimo vardan turto pirkimo, Plainvju pasako, kad naftos rezervuaras yra bevertis ir sumuša savo ilgametį kompanioną iki mirties.
Svarbu tai, kad prieš nužudydamas Eli, Plainvju provokuoja jį: klausia, ar Eli žino, kad tokio ar panašaus sandorio daugiau nesiūlys ir yra pasiryžęs palaužti dvasią kitam, doram žmogui. Paskutiniuose filmo „Bus kraujo“ momentuose rodoma, kad Plainvju žiaurumas neturi jokių ribų ir tik visiškame sunaikinime jis ras baigtį.
2. „Septyni“ / Se7en
Itin niūrus, Deivido Finčerio režisuotas kriminalinis trileris. Iš pirmo žvilgsnio tai tipinis filmas, apie policininkų duetą, kovojantį prieš įvairius blogiukus, bet ši juosta pasižymi tikra sielvarto, įtūžio ir supuvusios moralės duobe, iš kurios iki pat pabaigos veikėjai niekaip negali išlipti.
Detektyvai Sommersetas (Bradas Pittas) ir Millsas (Morganas Freemanas) desperatiškai medžioja serijinį žudiką. Šis žudikas yra kitoks – jis pateisina savo žmogžudystes Septyniomis Mirtinomis Nuodėmėmis, o tiksliau, bando atkreipti pasaulio dėmesį į jas. Siužetas veda mus nuo vienos nukankintos aukos prie kitos – sociopatas Johnas Doe (Kevinas Spacey) tokiu būdu pamokslauja detektyvams – po vieną nuodėmę vienam kartui. Persijimo nuodėmę pamatome pirmą – auka turėjo antsvorio problemą ir buvo maitinta spagečiais tol, kol tiesiogine to žodžio prasme aukai plyšta skrandis – ir esame įtikinti neeilinių žudiko sugebėjimų.
Davidas Finčeris garsėja tamsiomis, provokuojančiomis filmų pabaigomis, tačiau nei vienas iš jo filmų nesibaigė taip niūriai, kaip „Septyni“. Detektyvas Williamas Somersetas baigia filmą šiais žodžiais: „Kaip rašė Ernest‘as Hemingway‘us – „Pasaulis yra gera vieta ir verta dėl jos kariauti“, aš sutinku su antra dalimi,“ ir kaip daugelis Fincher‘io herojų, jis tikisi nukauti blogį, net kai žino, kad pralaimi kovą.
Somersetas ir jo naujokas partneris Davidas Millsas abu išbando savo moralę sekdami siaubingus Johnas Doe usikaltimus, bet Millsas negali sukontroliuoti savo rūstybės, kai suranda savo žmonos nukirstą galvą, ir atima gyvybę žmogui, kuris jį kankino ir tai padarė.
Atimdamas Doe gyvybę, Millsas papuola į žudiko spąstus, padarydamas paskutinę iš 7 mirtinų nuodėmių, kurias jis atvaizduoja kiekvienoje iš įvykdytų žmogžudysčių. Tokioje pabaigoje nėra katarsio: Somersetas ir Millsas viso filmo metu ieško žudiko, kuris paprasčiausiai pasirodo pats, ir Doe‘aus mirtis neteikia jokios prasmės Millso sprendimui.
Du detektyvai meistriškai atsiskleidžia kaip visiškos priešingybės: Somersetas kaip veteranas, budrus dėl pasaulio nedorumo, ir Millsas – idealizuojantis naujokas, pažeidžiamas tikrosios tamsos. Nei vienas iš šių vyrų negali atlaikyti tokių siaubingų įvykių, bet Millso pasidavimas tamsesniems instinktams galutinai įtikina Somersetą, kad jų darbas yra beprasmis.
1. „Amerikos istorija X“ / American History X
„American History X” – filmas, pasakojantis apie dideles, gal net didžiausias šiuolaikinio pasaulio problemas – rasizmą, neonacizmą, teisingumo stoką ir neapykantą kitokiems.
Keturis apdovanojimus pelnęs ir keturiolikai nominuotas filmas parašytas David McKenna, o režisuotas Tonis Kaye abiems vyrams tai buvo pirmasis debiutas. Prieš tai T.Kaye realizuodavo save muzikinių ir reklaminių klipų režisūroje. Beja, pats režisierius gimė žydų ortodoksų šeimoje. Prieš išleidžiant filmą T.Kaye norėjo naudoti Alano Smithee slapyvardį, kuris Holivude plačiai naudojamas režisierių, kurie nori atsisakyti teisių į savo filmus, tačiau Amerikos režisierių gildija atsisakė leisti jam naudoti netikrą vardą.
American History X pasakoja apie dviejų brolių gyvenimus Dereko Vinyardo (aktorius Edwardas Nortonas) ir Dannio Vinyardo (aktorius Edwardas Furlongas) skirtingais laikotarpiais. Beja, pagrndinis aktorius šiam vaidmeniui turėjo priaugti net 25 kilogramus raumenų, nes pasak režisieriau buvo per daug laibas vaidmeniui.
Kai juodaodis narkotikų prekeivis nužudo abiejų brolių tėvą, vyresnysis Derekas įsivelia į neonacistinį judėjimą savo gimtąjame mieste – Los Andžele. Greitai užsitarnauja pasitikėjimą ir tampa judėjimo valdžios dešiniąja ranka. Dereko šlovė trunka neilgai, jis sėda į kalėjimą trims metams už dviejų juodaodžių nužudymą, kurie norėjo pavogti jo automobilį.
Kol vyresnėlis Derekas sėdi kalėjime ir po truputį supranta savo nuodėmes – jaunėlis Dannis įsivelia į tą pačią grupuotę ir seka brolio pėdomis. Jo didžiausias tikslas – užimti brolio vietą gaujoje.
Derekas praeina pragarą ir grįžta atgal, bet kai pradeda pasitraukimą iš neonacinio požiūrio, su juo ima žiauriai elgtis Aryano brolijos nariai, jis niekinamas savo buvusių sąjungininkų. Vienintelė Dereko viltis – jo brolis Dannis, kuris taip pat stipriai susižavėjęs baltąja viršenybe.
Kai Derekas išleidžiamas iš kalėjimo, atrodo, kad galiausiai jis rado būdą išpirkti nuodėmę ir dabar galės suteikti Danniui tėvo pavyzdį, kokio niekada neturėjo, kadangi jų pačių tėvas niekinančiomis kalbomis bei nesavalaike mirtimi inicijavo Dereko susidomėjimą nacizmu. Dannis gauna pagalbą, kurios reikia, bet kai grįžta į mokyklą, jis žiauriai nužudomas studento dėl savo ankstesnių rasinių pažiūrų.
Lyginant filmo pradžią, kuomet miršta Dereko tėvas, tai įžiebia tik žiaurumą ir įniršį, tačiau Dereko reakcija į brolio mirtį visiškai kitokia – liūdesys ir gailėjimasis. Nepaisant Dereko perėjimo, atgarsiai iš jo praeities nuodėmių pareikalavo mylimiausio žmogaus gyvybės, ir pavertė „Amerikos istoriją X“ stipria, bet visiškai negailestinga patirtimi.
