Pasiilgusiems geros humoro dozės, nuoširdumo, optimizmo arba Oskaro apdovanojimu pagerbtos aktorės Sally Field vaidybos, iš tiesų vertėtų pažiūrėti naujausią jos filmą „Sveiki, mano vardas Doris“. Po ilgokos pertraukos vėl sugrįžusi į kiną, 69 metų aktorė ir režisierė įrodė, kad net bėgant metams, jos puikūs komedijų įgūdžiai nei kiek nesuprastėjo, ir net priešingai – tapo dar brandesni bei itin profesionalūs.
Pagrindinė filmo veikėja Doris – niekada nevedusi, 60-metė biuro darbuotoja, didžiąją savo gyvenimo dalį praleidusi Steiteno saloje su savo tingia, riebia kate, neįgalia motina ir krūva įvairiausių daiktų, radusių savo vietą jos namuose, po pabūvojimo konteineryje – taip, Doris neabejotinai „šiek tiek“ kaupikė. Net jos drabužiai, menantys II Pasaulinio karo laikus, niekada taip ir nebuvo nustumti į tamsiausią spintos kampą, o iš „naujoviškų“, bėgant metams tapo vintažiniais. Susipažinę su šia moterimi, mes galime juoktis iš jos silpnybių, abejoti jos sprendimais, užjausti, verkti kartu dėl patirtų nesėkmių ar džiaugtis dėl mažų pergalių… Tačiau niekas negalime paprieštarauti, kad visuomenėje, kurioje pagyvenusiems žmonėms dažniausiai klijuojama etiketė „neįdomus“ – Doris atvykimas į kino ekranus, yra tarsi pirmasis šilto ir gaivaus pavasarinio oro gūsis, kasmet priverčiantis mus bent trumpam pamesti galvą.
Kino kritikai šį filmą ir pagrindinę jo veikėją mėgsta lyginti su tokiais serialais kaip „Oranžinė yra naujoji juoda“ arba „Dvi merginos be cento“, o aš dar pridėčiau ir „Švytėjimas“. Jei dar neaišku kas sieja visus šiuos serialus ir pagyvenusią moteriškę Doris, paaiškinsiu – visi jie, yra apie nestandartines moteris, laužančias namų šeimininkių įvaizdį ir nuolatos stebinančias savo visai nemoteriška stiprybe bei užsispyrimu. Kitas, ne mažiau svarbus visus šiuos serialus vienijantis panašumas yra absurdiškai humoristinės situacijos, lydinčios kiekvieną veikėjų žingsnį, o žiūrovui suteikiančios gerą dozę nuoširdaus juoko. Būtent tokia yra ir mūsų Doris – šiek tiek stipri, šiek tiek užsispyrusi, ir be abejonės labai išprotėjusi.
„Sveiki, mano vardas Doris“ prasideda laidotuvių scena, ir toks filmo režisieriaus Michael Showalters sprendimas, nei kiek nestebina. Tiesą pasakius, gana įprasta kai filmai, vaizduojantys vyresnių žmonių gyvenimą prasideda laidotuvėmis po kurių, kažkas jų galvose tarsi uždega raudoną lemputę, skatinančią pamiršti visą gyvenimą slėgusius suvaržymus ir pasinerti į nuotykį kol dar yra laiko.
Nors per motinos laidotuves viską keičianti lemputė Doris galvoje neįsižiebė, tačiau šis įvykis, neabejotinai leido moteriai nusimesti ilgus metus neštą neįgalios mamos naštą ir pasijusti šiek tiek laisvesne, nepriklausoma. Net nežinodama ką turėtų toliau daryti su savo gyvenimu ir netikėta laisve, Doris nusprendžia atlikti savo pareigą ir kaip įprastai, keliauti į darbą. Štai čia ir sumaišomos jos viso ramaus gyvenimo kortos. Netikėtai ankštame lifte sutiktas daugiau nei perpus jaunesnis vaikinas, pagiria droviosios moters akinius, taip pažadindamas joje keistą, dar nepatirtą aistrą. Galite tik numanyti, kaip Doris sutrinka, kai paaiškėja, kad tas pats žavusis jaunuolis nuo šiol dirbs tame pačiame biure kaip ir ji!
Pavėluota vidurio amžiaus krizė, visiškai kitaip veikia 60-metę moterį nei įprastai. Nuolatinės staiga atsiradusios romantiškos ir seksualinės fantazijos, susijusios su naujuoju bendradarbiu, iš pradžių baugina Doris, tačiau vėliau, ji suvokia, kad tame nėra nieko blogo ir ji tiesiog privalo pasinaudoti naujomis gyvenimo suteiktomis galimybėmis, bei pabandyti užkariauti naujojo bendradarbio širdį. Lyg mokinukė planuodama „netyčinius“ susitikimus su naująja simpatija, kurdama netikras socialines anketas bendravimui, bei iš esmės pakeitusi savo įvaizdį, moteris atranda visai naują pasaulį, kupiną veiksmo, jaunatviško pozityvumo ir netikėčiausių, visus planus griaunančių įvykių, kurie tarsi nušvitimas priverčia Doris susimąstyti, koks aklas ir nuobodus iki šiol buvo jos gyvenimas.
Šis filmas apie pabudimą. Apie naują pradžią, kuriai niekada nėra per vėlu ir tyras svajones, bei stereotipų, dažnai neleidžiančių mums gyventi norimą gyvenimą, laužymą. Jis apie beprotišką meilę, skatinančią skraidyti padebesiais ir išmokti atsikelti po skausmingo kritimo žemyn. Galiausiai – jis apie mus visus, nuolat kažkur skubančius ir pamirštančius džiaugtis gyvenimu, o didžiausias svajones paliekančius rytojui.
