1933 m. liepos 17 d., perskridę Atlanto vandenyną, lėktuvui nukritus Soldino miške (tuomet Vokietija, dabar Lenkija – Myslibožas) žuvo lėktuvu “Lituanica” iš Niujorko į Kauną skridę lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas.
Katastrofos priežastys ir dabar dar nėra visiškai aiškios. Oficialiai pranešta, kad avarija atsitiko dėl audros ar motoro gedimo. Egzistuoja versija, kad lėktuvą pašovė vokiečiai, palaikę “Lituanicą” priešų žvalgybiniu lėktuvu.
S. Darius ir S. Girėnas įveikė Atlantą per 37 val. 11 min., nuskridę (iki katastrofos vietos) 6411 kilometrų. Lietuvos lakūnai blogomis oro sąlygomis, be radijo ryšio, be autopiloto, be parašiutų skrido tiksliau, negu tuometiniai kitų tautų lakūnai, aprūpinti visomis moderniausiomis navigacijos priemonėmis.
Lakūnai buvo palaidoti Kauno centrinėse kapinėse Vytauto pr., 1944 m. jų palaikai paslėpti VDU Medicinos fakulteto rūsiuose, o 1964 m. perlaidoti Kauno Aukštųjų Šančių karių kapinėse.
Šio paminklo vaizdais baigiamas režisieriaus Raimondo Vabalo vaidybinis filmas „Skrydis per Atlantą“ (1984 m.). Savo metu šį filmą žiūrėjo visa Lietuva. Istorinis Dariaus ir Girėno skrydis per Atlantą suvienijo tautą du kartus – tragiškomis prieškario dienomis per lakūnų laidotuves ir filmo „Skrydis per Atlantą“ premjeros metu. Vėliau panašų emocijų ir vienybės troškimą žadino tik pirmosios Sąjūdžio dienos.
Skrydžio 50-osioms metinėms rengėmės rimtai
Rengiantis pažymėti legendinio skrydžio 50-ąsias metines, Lietuvoje buvo sukurti dar du dokumentiniai filmai. Režisierius Robertas Verba žiūrovams pristatė dokumentinį filmą „Lituanikos sparnai“ (1983 m.). Jame pasakojama apie Stepono Dariaus ir Stasio Girėno pasiruošimą kelionei į Lietuvą, patį skrydį per Atlantą ir žūtį 1933 m. liepos 17d. Soldino miške.
Archyvinę medžiagą padėjo surinkti JAV gyvenantys lietuviai. Scenarijų parašė garsi Sąjūdžio laikų videometraštininkė Laima Pangonytė, o atsiminimais ir įžvalgomis apie Dariaus ir Girėno skrydį dalinasi aviacijos veteranai: mjr. Milevičius, plk. Gavelis, psk. Miežlaiškis, kpt. Stanaitis, taip pat kino veteranas Steponas Uzdonas, Stepono Dariaus žmona Jaunutė, dukra Nijolė, lakūnas Jonas Dovydaitis.
Ne mažiau įdomią istorinių įvykių rekonstrukciją su autoriniais komentarais dokumentiniame filme „Berlincheno trikampis“ (1983 m.) pateikė ryškus savo kartos kinematografininkas mėgėjas Vitolis Laumakys, nepaprastai įdomios biografijos žmogus. Jis gimė Kaune 1929 m. spalio 22 dieną, jo mama Julija dirbo ekonomiste Finansų Ministerijoje, o tėtis Jonas buvo Kauno Jaunimo teatro aktorius, Nepriklausomos Lietuvos savanoris, apdovanotas už Širvintų-Giedraičių mūšius. Vitolis, sidabro medaliu baigęs „Saulės“ gimnaziją, 1948 metų spalį buvo suimtas ir už tarybinės tėvynės išdavimą, anot paties Vitolio, „po trumpo pokalbio gavo pamąstymams 10 metų ir veltui buvo nuvežtas į Vorkutos šachtas“.
Į gimtinę Vitolis sugrįžo 1955 metų liepą, o 1962 m. įkūrė Kėdainių kino studiją „Mėgėjas“, kuri egzistuoja iki šiol. Jos archyve – 75 baigti ir nebaigti filmai (iš jų sudaryta 61 filmo kolekcija, 2013 m. įtraukta į UNESCO respublikinį registrą „Pasaulio atmintis“).
Filme „Berlincheno trikampis“ Vitolis Laumakys ir Adolfas Morėnas atskleidžia, kada kilo sumanymas kurti dokumentinį filmą apie Dariaus ir Girėno skrydį bei su kokiomis problemomis teko susidurti ieškant išskirtinių kadrų.
Unikali biografija ir kūryba
„Skrydį per Atlantą“ sukūręs režisierius Raimondas Vabalas (1937 – 2001) lietuviško sovietinio kino kontekste atrodė labai neįprastai. Visų pirma dėl kai kurių savo biografijos faktų. Jis gimė Paryžiuje 1937-ųjų kovo penktąją. Jo tėvas Alfonsas Vabalas, 1934 baigęs Vytauto Didžiojo universitete teisę, 1934–1939 metais studijas gilino Paryžiaus (Sorbonos) universitete. Buvo Nepriklausomos Lietuvos telegramų agentūros ELTA įgaliotasis atstovas Prancūzijoje. Nacių Vokietijai 1940 birželį okupavus Prancūziją, su šeima grįžo į Lietuvą.
1946 birželį Alfonsas Vabalas tapo Tauro apygardos partizanu (slapyvardžiai Budrys, Gediminas, Vytas). 1948 birželio 28 d. Rokuose, Kauno apskr., Aukštosios Panemunės vlsč. per saugumo kariuomenės operaciją buvo sužeistas į koją ir nenorėdamas pasiduoti nusišovė.
Alfonso Vabalo sūnus Raimondas lankė Panevėžio dramos teatro vaidybos studiją vaidino šiame teatre, buvo režisieriaus J. Miltinio asistentas.
1964 m. baigė Kinematografijos institutą Maskvoje (Levo Kulešovo ir Aleksandros Chochlovos mokinys).
Sukūrė įvairių žanrų vaidybinių filmų: „Kanonada“ (1961, antrasis rež. A. Žebriūnas); „Žingsniai naktį“ (1962, apie 1943 m. Kūčių naktį iš Kauno IX forto pabėgusius kalinius); „Marš, marš, tra-ta-ta!“ (1964, reto kine žanro – politinio pamfleto – kūrinys apie kaimyninių šalių Centijos ir Grošijos konfliktus); „Laiptai į dangų“ (1966, rūsčios stilistikos drama apie pokarį pagal M. Sluckio romaną); „Birželis, vasaros pradžia“ (1969, taiklus socialistinės stagnacijos meninis dokumentas); „Akmuo ant akmens“ (1971, dvi novelės iš baudžiavos gadynės); „Ties riba“ (1972, psichologinis detektyvas apie praeityje įvykdytą nusikaltimą ir pavėluotą atpildą); „Smokas ir Mažylis“ (1975, TV, pagal J. Londono apsakymus); „Mainai“ (1980, pagal J. Trifonovo romaną); „Rungtynės nuo 9 iki 9“ (1980); „Skrydis per Atlantą“ (1983); „Miškais ateina ruduo“ (1990, pagal M. Katiliškį).
Atkurtos istorinio skrydžio aplinkybės
„Skrydis per Atlantą“ atkuria Stepono Dariaus ir Stasio Girėno žygdarbį, ilgą rengimąsi skrydžiui per Atlantą, kurio svarbiausias tikslas buvo išgarsinti Lietuvos vardą pasaulyje. Nors filmo kūrėjų uždavinys buvo labai sunkus, autoriai stengėsi maksimaliai tiksliai atkurti visas istorinio skrydžio aplinkybes.
Filmo įvykiai prasideda 1927 metais, kai keikiantis atgyvenusią techniką ir mėgstantis rizikuoti jaunas Kauno karo aviacijos lakūnas kapitonas Steponas Darius jau yra sumanęs skrydį per Atlanto vandenyną, kad ir kaip fantastiškai toks sumanymas skambėtų.
Pakeliui į Ameriką, kurioje gyvena jo motina ir seserys ir kur jis tikisi surinksiąs lėšų lėktuvui, Darius apsistoja Paryžiuje. O čia – tikra nacionalinė šventė: prancūzas lakūnas Nanžeseras (jį suvaidino Juozas Budraitis) lėktuvu „Baltoji paukštė“ taip pat paskelbė pasiryžęs įveikti vandenyną. Laikraščiai jau praneša apie Nanžesero pergalę, bet paskui tenka spausdinti paneigimą: prancūzų ekipažas dingo be žinios. Darius neišgąsdina nei ši žinia, nei tai, kad maršrutas „Niujorkas – Kaunas“ trečdaliu kelio ilgesnis nei prancūzų.
Pasirodęs Čikagoje, Darius panyra į lietuvių bendruomenės gyvenimą, uždarbiui dalyvauja įvairiose avialenktynėse. Viename oro uoste lietuvis susipažįsta su tautiečiu mechaniku Girėnu, laisvalaikiu iš atskirų detalių montuojančiu savą lėktuvėlį. Bet abu svajoja apie geriausią reputaciją tais laikais turintį „Bellancos“ markės lėktuvą. Būtent tokiu „oro paukščiu“ jiedu ir leisis į mirtinai pavojingą skrydį Kaunan.
Narsuolį Steponą Darių suvaidino Remigijus Sabulis, o Eimuntas Nekrošius – valstietiškai išmintingą ir atsargų Stasį Girėną. Kituose vaidmenyse (net ir visai mažuose) matome bemaž visus mūsų ano meto kino aktorius.
„Skrydis per Atlantą“ iki šiol laikomas vienu geriausių Lietuvoje sukurtų istorinių filmų, susilaukęs rekordinio 647 000 žiūrovų skaičiaus.
P.S. „Skrydyje per Atlantą“ lakūną Steponą Darių suvaidinęs Remigijus Sabulis, 2014 m. pirmiesiems žiūrovams festivalyje „Kino pavasaris“ pristatė savo dokumentinį filmą „LITUANICA paslaptis“. Režisieriumi tapęs populiarus teatro ir kino aktorius šiuo filmu pabandė atsakyti į klausimą: Ar naujajai lietuvių kartai vis dar svarbi Stepono Dariaus ir Stasio Girėno transatlantinio skrydžio legenda?
