Prekybos centre pardavėjai pasiūlius maišelį, retas kuris atsisako. Kas minutę sunaudojami 2 milijonai plastiko maišelių, nors daugelis ir žino kokią žalą gamtai jie daro. Nuo plastiko sukurimo XXa. pradžioje šiandien, tie patys gaminiai, vis dar kažkur egzistuoja: jie nėra suirę ir greičiausiai nesuirs dar daug šimtmečių. Tokia tarša gamtai – tik lašas jūroje to, ką žmogus palieka kasdien. Kalnai atliekų ir šiukšlių kaupiasi ir sustabdyti to, jau neįmanoma.
Plastikas – vienas didžiausių ekosistemos žudikų. Šiandien – jis visur ir atrodo, kad jo išvengti – misija neįmanoma. Nuo vienkartinių puodelių kavai, iki maišelių parduotuvėse ar vandens buteliukų. Sparčiai paplitusį plastiko vartojimą gali paaiškinti pigumas: jo pagaminimas nereikalauja ypatingai daug sąnaudų, o kiekvieną kartą bent kiek atpigus naftai, jo kaštai dar labiau sumažėja. Remiantis „Marketplace“ duomenimis, daug pigiau yra pagaminti naują plastiką, nei jį perdirbti. Tai paaiškina didžiulę problemą, su kuria šiandien esame priversti susidurti: gamta ir mes skęstame plastiko jūroje. Gamtoje plastikas yra apie 450 –1000 metų, pavyzdžiui butelis nuo geriamo vandens suyra per 450 metų, tačiau plastikiniui maišeliui gali prireikti ir 1000 metų. Didelę žalą gamtai daro ne tik plastiko atliekos. Dažnai elektronikos prietaisuose, buities reikmenyse, net vaikų žaisluose naudojamos baterijos yra 100 metų – tai daugiau, nei nugyvena žmogus. Ne rečiau naudojamos smulkiojo metalo atliekos – pavyzdžiui – gaiviųjų gėrimų, konservuoto maisto skardinės – yra net 50 metų. Šiuo atžvilgiu, palankesnis yra stiklas, kurį lengvai ir greitai galima perdirbti, tačiau stiklo tarą palikus apleistame lauke, didelė tikimybė, kad jis niekada nesuirs. Savartynuose greičiausiai suyra popierius bei maisto atliekos – tai trunka nuo kelių savaičių, iki 6 mėnesių. Kiekviename pasaulio krašte skiriasi suvartojamų atliekų skaičius, turinys ir tai, kaip su tomis atliekomis yra tvarkomasi. Ne mažiau skirtingi yra ir visuomenės, bei atsakingų institucijų požiūriai.
Jungtinės Amerikos Valstijos
Jungitnės Amerikos Valstijos daugeliui svajonių ir neribotų galimybių šalis, kurioje vyrauja greitas gyvenimas būdas. Dėl didelės perkamosios galios ir kapitalismo, populiaru vienkartiniai produktai, kurios galima tiek lengvai gauti, tiek lengvai išmesti. Tokia praktika jau pradeda kenkti tiek pačiai valstybei, tiek visai Žemei globaliai. JAV gamtoje palieka daugiausiai atliekų – daugiau nei 2kg per dieną vienam žmogui. Daugiau nei pusė šių atliekų – buitinio pobūdžio, tačiau nemažai ir industrinių šiukšlių. Iki 2018-ųjų didžiąją dalį perdirbamų atliekų iš JAV surinkdavo Kinija. Tačiau iki 2020-ųjų Kinijos valdžia nusprendė visiškai atsisakyti atliekų iš užsienio valstybių ir ėmėsi atidžiai reguliuoti priimamas atliekas. Todėl šiandien JAV susiduria su didžiuliu tiek perdirbamų , tiek neperdirbamų šiukšlių pertekliumi. Šalies, kurioje gyvena apie 4% visos žmonijos populiacijos atliekos sudaro net 30% viso pasaulio šiukšlyno. Nesugebėdami susidoroti su didžiuliu atliekų srautu, kai kurių valstijų vietiniai pareigūnai nusprendė šiukšles tiesiog deginti, tačiau sudegti pasmerkiamos ne tik neperdirbamos šiukšles. Rūšiuojamas popierius, plastikas – viskas keliauja į ugnį. Būtent taip elgiamasi kai kuriuose valstijose, įskaitant ir Vašingtoną. Tokiu atvėju, ne tik sunaikinama perdirbimo galimybė, tačiau ir yra teršiamas oras. Vietinėje rinkoje, tik mažai medžiagų vertos perdirbti: tai metalai,kai kurios plastiko rūšys. JAV neturi laiko patikrintos perdirbimo sistemos, todėl Kinijai užvėrus duris turi surasti naujus būdus tvarkai užtikrinti, nepažeidžiant aplinkosauginių reikalavimų. Europos Sąjungai pasukus link visiško plastiko atsisakymo, JAV ,taip pat, tikisi jo naudojimą ženkliai sumažinti iki 2030-ųjų. Tačiau šalyje, kurioje plastikas supa visur , tai įvykdyti gali būti labai sunku. Dabar JAV turi susitvarkyti su jau esančiais kalnais šiukšlių: sparčiai statomos perdirbimo įmonės, toliau raginama rūšiuoti, plinta ekologinės idėjos: vis daug žmonių atsisako plastiko butelių ir ima naudoti daugkartinio naudojimo talpas, raginama rinktis popierinius ar medžiaginius maišelius. Šios idėjos plinta ir tarp didelį sekėjų skaičių turinčių žmonių: tinklaraštininkai dalijasi įvairiomis idėjomis kaip sumažinti žmogaus paliekamų atliekų skaičių. Reikia tikėtis,kad artimiausioje ateityje tai suveiks.
Kinija
Šalies sostinė Pekinas jau daugelį metų susiduria su milžinišku šiukšlių srautu. Net 40% atliekų iš gyvenamųjų namų nugula į šiukšlynys, tačiau pastaraisiais metais jie neregėtai išaugo, juos tapo sunku prižiūrėti, be to, jie išsiplėtė taip arti gyvenamųjų rajonų, kad gyventojus pasiekia nemalonus kvapas, kyla sveikatos problemų. Nebegalėdama susitvarkyti su savomis atliekomis, dar 2018-ais Kinija priėmė įstatymą, ribojantį užsienio atliekų patekimą į šalį. Daugelį metų valstybė buvo tarsi „didelis pasaulio savartynas“, nemaža dalis atliekų atkeliaudavo ne tik iš kaimyninių valstybių, bet ir iš Jungtinių Amerikos Valstijų, taip pridedant 12% prie metinės atliekų sumos. Nuo 2020-ųjų Kinija visiškai nebepriims svetimų atliekų ir dabar rimtai pradėjo kovoti su šalį skandinančia atliekų problema. Sostinėje, gyventojai skatinami rūšiuoti ir už tai gauna taškus, kuriuos galima iškeisti į buitines priemones, pavyzdžiui namų apyvokos daiktams skirtas dėžes ar tualetinį popierių. Jaunieji kinai nuo mažumės imti skatinti perdirbimo: nebevalgomus pietų likučius jie mokomi paversti trąšomis. Tikėtina,kad atsisakius užsienio valstybių atliekų, Kinija sukurs patikrintą mechanizmą ir sistemą atiekų valdymui bei rūšiavimui.
Indija
Pexels.com archyvo nuotr.
Ten, kur daug žmonių, visada bus ir šiukšlių, to neįmanoma išvengti. Indija itin tankiai apgyvendinta, didžiulė valstybė, tačiau turinti žemą išsivystymo lygį. Nuo sostinės Delio iki vakarietiško Mumbajaus, Indijos miestai ir kaimai, skęsta šiukšlėse. „Bhalswa“ šiukšlynas netoli Delio, didžiausias Indijoje ir stebėtina, kad vis dar nėra uždarytas. Šiukšlės jame jau seniai viršija leidžiamą ribą, tačiau valdžia jokių priemonių nesiima. Vien sostinėje gyvena virš 26 milijonų indų, o kiekvienas žmogus per dieną vidutiniškai išmeta mažiau nei 1 kg. šiukšlių. Nors skaičius ir labai mažas, tačiau atsižvelgiant į didelį populiacijos skaičių ir nieko nekeičiančius valdžios pažadus imtis naujos reformos, Indija ir toliau lieka apsupta šiukšlių. Spartėjant urbanizacijai darosi sunkiau vykdyti kokybišką šiukšlių perdirbimą. Per metus, Indija surenka apie 62 milijonus tonų šiukšlių, daug jų yra paliekamos irti gamtoje, taip keldamos pavojų tiek natūraliai aplinkai, tiek žmogaus sveikatai. Sėkmingui atliekų surinkimui reikia galimybių rūšiuoti, tačiau to kiekvienas indas tikrai neturi. Miestuose, už tam tikrą mokestį, atliekos gali būti išrūšiuojamos darbuotojų, tačiau kaimo vietovėse tokios galimybės nėra. Šalyje vis dažnesnės atliekų perdirbimo įmonių ir įrenginių statybos, tačiau daugelis jų vis dar neveikia pilnu pajėgumu.
Rusija
Ilgą laiką į atliekų perdirbimą ir surinkimą Rusijoje mažai kas kreipė dėmesį. Sovietų Sąjungos palikimas – didžiuliai šiukšlynai buvo pradėti tvarkyti ir perkelti tik Europos Sąjungos ekspertų nuomone ir siūlymu. Tačiau pastaraisiais metais, didieji miestai, ypač Maskvos regionas sunkiai susitvarko su šiukšliu srautais. Per metus Rusija išmeta apie 60 tonų šiukšlių. Milijardai jų dažniausiai tiesiog atgula savartynuose, legaliuose arba ne, ir tik mažiau nei 10% yra sudeginamos arba perdirbamos. Šalyje vyksta protestai prieš šalia gyvenviečių statomus milžiniškus šiukšlynus. Pradėtos statyti šiukšlių surinkimo ir perdirbimo įmonės, Tačiau įprotis naudoti rūšiavimui skirtas šiukšlių dėžės įsisavinamas ypatingai sunkiai.
Šalys Afrikoje
Pexels.com archyvo nuotr.
Nors daug Afrikos šalių kalno šiukšlių nesurenka vien dėl ekonominių ir socialinių priežaščių, tačiau Algerija ar Botsvana yra tarp daugiausiai šiukšlinančių valstybių pasaulyje. Čia daugelis atliekų tiesiog atgula į savartynus. Vidutiniškai net 98 milijonai tonų atliekų iš 108 yra paliekamos irti savartynuose. Didelė problema yra ir elektroninės šiukšlės – seni telefonai, kompiuteriai, namų apyvokos daiktai iš vakarų pasaulio dažnai atgula Afrikos, pavyzdžiui Ganos, savartynuose. Tokios atliekos ne retai turi nuodingų medžiagų, skleidžia gamtai ir žmogui pavojingus toksinus, tačiau milijonai žmonių, dirbančių atliekų valdymo srityje yra priversti susidurti su tuo kiekvieną dieną, dažnai net ir visiškai be apsaugos. Atliekų perdirbimo įmonių daug kur visiškai nėra, tačiau pastaraisiais metais, bent didieji valstybių miestai imasi iniciatyvų, tiesa,ne visada teisingų. 2016-ais buvo pranešta apie įvykį Kaire – viename labiausiai šiukšlėmis aptekusiame mieste. Vietos gyventojai, paskatinti valdžios efektyviau tvarkytis su atliekomis, ėmėsi jas šerti naminiams gyvūliams, ypač kiaulėms. Tai žinoma, netapo veiksmingu problemos sprendimo būdu, o ir sulaukė didelio pasipiktinimo iš musulmonų bendruomenės. Tačiau ne viskas taip blogai. Afrikos „smart cities“ ateityje planuoja vykdyti aplinkosaugos reformas ir užtikrinti tinkamą atliekų pasiskirstymą, ištirdami esamų šiukšlynų talpą ir ruošdami planus naujiems.
Vandenynai
Visi pasaulio vandenys šiandien jau yra užteršti. Vanduo nėra užterštas tik žemės ūkio pesticidais bei trąšomis, plastikas , taip pat, griauna mūsų vandens telkinių naturalią florą ir fauną ir šiandien būtent jis yra didžiausia problema. Vandenynuose galima rasti visko, nuo nedidelių plastiko butelių iki automobilio dydžio luitų. Ramusis vandenynas yra užterštas labiausiai – ypač teritorijoje tarp Jungtinių Amerikos Valstijų ir Japonijos, kuri yra vadinama „didžiąja šiukšlių sąnkaupa“. 2018-ais į šią vietą išsiųsta pirmoji pasaulyje valymo sistema. Tačiau ramybės neduoda ir kiti vandenys. Vis dar yra valstybių, atsikratančių atliekomis būtent suverčiant jas į vandenį, tai Kinija, Indonezija, Filipinai, Vietnamas ir Tailandas. Jos kartu vandenį užteršia žymiai daugiau, nei visas likęs pasaulis kartu sudėjus. Plastikas kenkia vandenyno gyvūnijai ir augmenijai, gali patekti į žmogaus organizmą per žuvį bei jūros gėrybes. Tokią taršą sustabdyti sunku ir vienintelis realus būdas yra tiesiog mažinti plastiko naudojimą: vengti plastiko butelių, maišelių, šiaudelių.
Pagal Pasaulio Ekonomikos Forumo ataskaitą, kasmet beveik aštuoni milijonai tonų plastiko patenka į vandenynus. Tai tolygu šiukšlių sunkvežimių turinio išmetimui į vandenyną kiekvieną minutę. Prognozuojama, kad 2050 metais plastiko jūrose bus daugiau nei žuvų.
Bėgant laikui, plastikas skyla į mažesnes dalis, kurios vadinamos mikroplastiku ir marina bei kelia grėsmę vandenyje esantiems gyvūnams. Dažniausiai pasitaikantys atvejai yra plastiko prarijimas arba įsipainiojimas, visa tai dažniausiai priveda prie siaubingų sužalojimų ar net mirties. Plastiko produktams visiškai suirti prireikia šimtų metų.
Vienkartinio plastiko naudojimas Europos Sąjungoje bus draudžiamas jau nuo 2021-ųjų. Verslo įmonės turės pasirinkti aplinkos neteršiančias plastiko pamainas. Kiekvienas individualiai gali prisidėti prie taršos mažinimo. Plastikinio maišelio pakeitimas, gertuvės įsigijimas yra tik dažniausiai minimi būdai, kaip gyventi mažesnį atliekų kiekį paliekantį gyvenimą. Šiandien galime rinktis ir perdirbtus rūbus, ir aplinką neteršiančias transporto priemones. Kiekvienas gali pasirinkti skirtingus ir asmeniškai priimtinus būdus, kaip prisidėti prie mūsų Žemės išsaugojimo.
