Andreso Muschietti 90-ųjų mažųjų ekranų siaubo klasikos filmo „Tas“ prikėlimas naujam gyvenimui kino gurmano širdžiai artima istorija, ypač lyginant filmą su tokiais režisieriaus projektais kaip stingdantis siaubo filmas „Mama“ išleistas 2013-ais metais. Nepaisant to, kad filme trūksta išgąstį sukeliančių elementų bei naudojamos jau ir taip išsunktos siaubo žanro klišes – (ne)baisūs klounai, kraupūs namai – filmas išlieka keistai užburiantis.
Praėjus lygiai 27-eriems metams nuo originalaus Stepheno Kingo romano pasirodymo televizijos ekranuose, piktadarys Penivaisas sugrįžta į mūsų ekranus lygiai kaip ir grįžta terorizuoti mažo Derio miestelio Meine. Mes stebime grupelę atsiskyrėlių vaikų ir prisidedame prie jų kelionės padėti savo draugui Billiui Denbroughui (Jaedenas Lieberheras) ieškoti jo broliuko George, kurį į kanalizaciją nusitempė blogasis Penivaisas. 1989-ųjų vasarai būnant jau čia pat už kampo, neatsitiktinai padaugėja ir vaikų dingimų Deryje. Draugiškai save vadinanti „Nevykėliu Klubu“ grupelė išsiruošia į misiją išspręsti keistos mįslės kamuojančios jų miestelio. Jie pradeda savo paiešką įsivaizduodami mistinį monstrą, tačiau netrukus jie supranta, kad pabaisa po lova yra labiau tikėtina negu tai, ką jie kada nors įsivaizdavo. Nors mūsų herojai atranda ryšius tarp dingimų trunkančių jau daugelį amžių, nesuvokdami jie tampa dalimi klouno demoniško cirko, kuriame vaikus persekioja jų giliausios baimės.
Dvi valandas trunkantis siužetas, regis, yra kiek per daug ištemptas kaip siaubo filmui, kuriame jau ir taip pasigęstama įtampos. Tačiau toks laiko periodas palieka pakankamai erdvės lengvam ir dinamiškam veikėjų vystymui, kas išties praturtina siaubo filmų žiūrėjimą. Nors „Tas“ gal ir neatneša nieko naujo siaubo žanrui su savo pigių bauginimų pertekliumi, filmas išsiskiria savo veikėjais.
Jaunieji aktoriai nusipelno aplodismentų už žvaigždės vardo vertos vaidybos ir pastangų, kurias jie įdeda stengdamiesi įkvėpti gyvybės veikėjams. Vienas iš fanų mylimiausių, Richie Tozieris, kurį vaidina Finnas Wolfhardas, serialo„Keisti Dalykai“ žvaigždė, per visą filmą pateikia bene kelias labiausiai įsimintinas akimirkas. Wolfhardo veikėjas įnešė puikias sąmojingumo ir sarkazmo kibirkštėlės į „Nevykėlių Klubą“.
Dar viena personažė išsiskirianti savo vaidyba, neabejotinai nusipelnusi lauro lapų, tai Sophia Lillis, suvaidinusi Beverly Marsh, neįtikėtinai stiprią mergaitę kovojančią su savo baimėmis, kuriose jai tenka akistata su savo tėvu smurtautoju. Jos istorija yra įdomiausia ir labiausiai griebanti už širdies. Lillis suteikė gilumo savo veikėjai, kuris išsiplečia už tipinio gąsdinimo faktoriaus ribų į gyvenimus daugelio, patiriančių panašią realybę kaip Beverly.
Ekranuose vyraujantis artumas tarp veikėjų įspūdingas darantis jų tarpusavo ryšį itin įtaigų. Nors jų draugystei mestas iššūkis, kai Penivaisas bando įžiebti nesantaiką grupėje, jie atlaiko išbandymus ir sunkumus besipriešindami prieš pagiežingą būtybę.
Billo Skarsgårdo pasirodymas Penivaiso vaidmenyje kone didžiausio dėmesio sulaukęs filmo aspektas. Jo suvaidintą veikėją vis dar gaubia paslapties šydas. Jis rengiasi drabužiais, kurie primena kolonijų laikus, kadangi yra žinoma jog Penivaisas jau tais laikais egzistavo. Beje, didžiuosiuose ekranuose pateiktas Penivaisas yra mažiau bandomas pristatyti kaip žmogus, negu Tim Curry įkūnytame Penivaiso personaže. Naujasis Penivaisas atrodė atsiskiręs nuo žmonijos, tykojantis šešėliuose, ir parodantis vis daugiau keistųjų veikėjo Tas ypatybių. Nuo kiekvieno girdimo šeižėjimo ir trūkinėjimo balse, situacijai pradedant slysti iš rankų, veikėjas apdovanotas klouno ikoniškai grėsminga šypsena, išlieka žavintis, bei žadinantis žiūrovų smalsumą.
Tamsi Penivaiso prigimtis filmą pripildė siaubu, kuris su savo teatraliniais elementais kartais priveda prie absurdiško juoko. Kulminacinėse ir „baisiose“ scenose labiau buvo juntamas keistumas nei pats siaubas. Todėl dažnai kyla klausimas, ką būtent siekė režisierius padaryti šitaip žaisdamas su filmu: padaryti jį baugiu, ar parodydamas masę ekscentriškų ir dramatiškų komponentų norėjo palikti žiūrovus susimąsčiusius. Tiesą pasakius, pats baisiausias dalykas šiame filme buvo tai, kad miestelis į patyčias ir smurtą reagavo tarsi tai yra natūralu.
Jei režisierius nesiekė palikti žiūrovų giliuose apmąstymuose, nesakyčiau, kad „Tas“ padarė kokių nors naujų atradimų siaubo žanre. „Tas“ uždavė klausimą ar filmas gali būtį apskritai klasifikuojamas kaip siaubo filmas, jei jis labiau primena atgamtinę fantastiką su švelniais gąsdinimais bei keista atmosfera?
