Žmonės, kaip socialūs gyvūnai, nuolat ieško savo tapatumo – trokštame bendrauti, būti kažko dalimi, jungiamės į klubus ir bendruomenes, visais įmanomais būdais stengiamės pritapti. Tokia yra žmogiškoji prigimtis ir jei prarastume tai, kas daro mus žmonėmis, pati žmonija sutrūktų į smulkius vienetus ir sunyktų.
Tačiau ne visiems yra lemta tapti masės dalimi. Ne visi gali suprasti visuomenės standartus, ne visi nori bendrauti su kitais ir visuomet mieliau renkasi savo pačių kompaniją pirmiau nei kito. Kartais tai ne biologija – kartais žmonės susidoroja su aplinkybėmis aplink save statydami kliūtis, jog taptų dar labiau nepasiekiami. Jie stato sienas.
Šiandien grupės „Pink Floyd“ pavadinimas kartu su vienu iš jos įkūrėjų Rogeris Watersas vardu vėl skamba skandalingose antraštėse – R. Watersas kaltinamas propagandos skleidimu ir Rusijos palaikymu. „Pink Floyd“ buvęs narys per interviu su CNN žurnalistu Michaeliu Smerconishu viešai pavadino JAV prezidentą Džo Baideną „karo nusikaltėliu“, neva Baidenas „kursto ugnį Ukrainos kare“ ir teigė, kad JAV turėtų paskatinti Ukrainos prezidentą Volodymyrą Zelenskį dėrėtis su agresoriumi bei pašalinti porekį karui. Taip pat, R. Watersas kaltino NATO už tai, kad organizacijos veiksmai galėjo išprovokuoti Rusiją pulti bei atlikėjas tikino, jog Taivanas visada buvo tarptautiniu mastu pripažinta Kinijos dalis, sykiu skatindamas žurnalistą „eiti pasiskaityti.“
Tai ne vieninteliai kontraversiški atlikėjo pasisakymai – 2015 m. JAV prezidento rinkimų laikotarpiu, Waters interviu su „Rolling Stones“ žurnalu pripažino nerimaujantis, jog kandidatė Hillary Clinton siekia tapti pirmąja moterimi prezidente tik tam, kad galėtų panaudoti branduolinį ginklą. Tokie R. Waterso pasisakymai susilaukdavo gausios kritikos ir kenkė legendinės britų roko grupės įvaizdžiui.
Tuo tarpu kiti du Pink Floyd grupės nariai Davidas Gilmouras ir Nickas Masonas šiomis dienomis vėl susivienijo, kad įrašytų savo pirmąją naują medžiagą per tris dešimtmečius, tam kad paremtų Ukrainą.
Tačiau buvo laikas, kai pavadinimas „Pink Floyd“ buvo siejamas su genialia muzika ir vienu geriausiu roko muzikos žanrą atspindinčiu filmu.
Pink Floyd „The Wall“ (1979) albumo konceptas sukasi aplink individą, kuris aplink save pastatė sieną iš visko, kas lydėjo jį nuo pat vaikystės. Tėvo žūtis ir vyriškos figūros trūkumas namuose, valdinga motina, vėliau prie to prisideda tamsa apgaubta to meto visuomenės būklė, žmonos išdavystė ir roko žvaigždės šlovė. Šias skaudžias vienišumo ir vienatvės temas režisėrius Alanas Parkeris ir buvęs „Pink Floyd“ narys Roger Waters pavertė emocionaliu, galingu filmu „Pink Floyd: The Wall“ (1982). Čia mes išvystame išgalvotą veikėją vardu Pink Floyd ir stebime, kaip jis plyta po plytos stato savo metaforišką sieną.
Viskas prasideda dar vaikystėje
Šioje kino juostoje siužetas ir muzika – neatskiriami dalykai. Čia garso takelis padeda dėlioti pakankamai sudėtingą vyro Pink Floyd istoriją, kuri prasideda dar vaikystėje. Pink, ankstyvosiose dienose dar dažnai vadinamas „Pinky“ pravarde, anksti prarado tėvišką figūrą. Jis turi beprotiškai, gal net kiek per daug mylinčią ir atsidavusią motiną, tačiau berniukas aiškiai ilgisi tėvo autoriteto – kartą stabtelėjęs prie tuščio kambario, jis randa dėžę su tėvui priklaususiais daiktais. Berniukas ima matuotis jo kariškus drabužius, kepuraitę, maivosi prieš veidrodį tarytum persikūnytų į suaugusį šeimos vyrą, kurio taip trūksta. Pink nuo pat vaikystės stoja į kovą su emocinėmis traumomis – jis stengiasi kurti prasmingus santykius su visais, kas pakliūna jo kelyje.
Berniukas rašo eilės, tačiau mokykla neleidžia jo kūrybiškumui atsiskleisti – viešai išjuokiant jį prieš visą klasę, Pinky mokytojas jam skiria ir fizinę bausmę. Mokytojų smurtas prieš moksleivius tais laikais – įprastas dalykas, tačiau specifiškai šiame filme, mokytojas smurtauja todėl, kad pats patiria smurtą namuose. Čia vaizduojama mokykla iš vaikų padaro tik skaityti ir atmintinai atkartoti mokančius robotus. Būtent iš čia ir yra legendinė dainos „Another Brick in The Wall“ vaizdo klipo scena, kai būrys vaikų gamykloje vežami konvejeriu, o iš jų finale lieka tik sumalta, žmogiška masė. Tokios patirtys kasdien galiausiai priverčia berniuką naktimis bailiai bėgti į mamos lovą ir prisiglausti prie jos krūtinės, mat būtent ji saugo savo sūnų nuo bet kokių pasaulio pavojų. Toks ryšys su mama vėliau tampa pirmosiomis plytomis metaforiškoje sienoje.
Pinky akyse galima matyti traumą ir skausmą tarsi jis žinotų, kad jo laukia ilgi vienatvės ir vidinės kančios kupini metai.
Ne visiems lemta būti laimingiems
Užaugęs tiek su tėvo, tiek su mamos problemomis, iškankinta siela ima ieškoti saugaus prieglobsčio kitose moteryse. Tačiau čia sužaidžia per didelė mamos meilė ir nuolatinis jos saugojimas, lydėjęs Pink visą jo vaikystę – Pink mėgina surasti tą pačią šilumą ir tą patį perdėtą saugumą kitoje moteryje, bet tai neįmanoma. Pink turi žmoną, tačiau tarp judviejų buvęs ryšys neatitinka vienas kito lūkesčių, kadangi Pink teieško saugaus emocinio prieglobsčio, o jo žmona troško žmogaus, kuris nebūtų it robotas ir kurio širdis nebūtų tuščia terpė. Roko žvaigždei išvykus į turą, jis sužino apie žmonos išdavystę su kitu vyru ir tai tampa dar sunkesnėmis plytomis jo statomoje sienoje. Toks dramatiškas posūkis jo santuokoje, nors ir nebuvo netikėtas, tačiau priverčia Pink visiškai izoliuotis nuo realaus pasaulio.
Su metais Pink emocinė našta tik didėja. Tapus garsia roko žvaigžde, žmonės mėgina prisibelsti į jo širdį ne dėl to koks jis buvo, o kas jis buvo, o tai veda prie dirbtinų, nenuoširdžių santykių, kurių vyrui nereikėjo. Tvirta, nepalaužiama siena sustabdo jį nuo bet kokio žmogiško ryšio su kitais žmonėmis. Tai matome ir tada, kai jo kambaryje pasirodo mergina, pasiruošusi suteikti jam trokštamos šilumos, tačiau paklaustas, kaip jis jaučiasi, susierzinęs Pink pašėlsta ir nusiaubia kambarį išgąsdindamas kompanionę.
Pink iš lėto praranda sveiką protą – skusdamasis barzdą ir spoksodamas į savo atvaizdą veidrodyje jis nusiskuta visus plaukus. Šis incidentas yra įkvėptas „Pink Floyd“ grupės nario Sydo Barreto, kuris 1975 m. atvyko į įrašų studiją nusiskutęs galvą ir antakius.
Įgavęs narkotikų iš savo vadybininko, kad būtų pajėgus surengti šou, Pink įsivaizduoja esantis neo-nacis, kuris surengė įsivaizduojamą mitingą. Mitingo metu jis ima pirštais badyti į visus, kas drįso išsiskirti iš minios – homoseksualus, žydus, keistai atrodančius ir kitus nepritampančius jis liepia pastatyti prie sienos, teigdamas, jog jei tai būtų jo valia, jis visus juos nušautų. Visai kaip mokykloje, kurioje jam teko subresti, Pink baudžia už tai, kad šie žmonės yra kitokie, nepaisant to, jog pats visą gyvenimą jautėsi kitoks ir čia vyras pasiekia savo dugną.
„Pink Floyd: The Wall“ – meistriškai perpintos filmo ir albumo istorijos
Tiek filmo, tiek muzikinio albumo kulminacija tokia pati – pagrindinį veikėją ištinka absoliuti krizė. Pink siena tapo tokia aukšta ir tvirta, kad net ir norėdamas jis nebegali jos nugriauti ar perlipti. Dar ankstyvą vaikystę pradėta statyti saviizoliacijos riba visiškai pasmerkia Pink nugyventi gyvenimą vienatvėje ir socialiniame paribyje, kur anksčiau ar vėliau jis bus pamirštas.
Kiekviena scena filme yra paremta tam tikra albumo daina. Berniukui tyrinėjant tėvo daiktus grojo „When The Tigers Broke Free“ – tai daina apie buvusio „Pink Floyd“ nario ir filmo kūrėjo Roger Waters tėvo mirtį antrajame Pasauliniame kare. Arba, pavyzdžiui, scenoje, kur matomas žodinis smurtas namuose prieš smurtaujantį mokytoją, groja daina „The Happiest Days of Our Lives“, kuri tiesiogiai ir pasakoja apie tai, kaip mokytojai grįžta namo, yra barami, o vėliau išsilieja ant nekaltų vaikų.
Filmas puikiai perteikia idėją, kad vienatvė, kuria žmogus apsisupa vaikystėje, vėliau gali būti kliūtis mėginant socializuotis, o jos nesprendžiant, tai gali išaugti į gigantišką, neįveikiamą sieną, vėliau praryjančią žmogaus būtį.
„Pink Floyd: The Wall“ filmas itin gerai iliustruoja to laikmečio visuomenės sunkumus. To paties pavadinimo albumas, ko gero, niekada nepraras savo svarbos muzikos istorijoje – šiame albume paliestos temos sugebėjo peržengti kasdienes temas ir giliai paliesti tai, apie ką daugelis nenori kalbėtis.
