Ramybė, tikrumas ir paslaptis – tokie žodžiai iškyla galvoje žvelgiant į menininko iš Kanados Gregory Colbert darbų seriją „Pelenai ir sniegas“. Tai yra meninės fotografijos darbų, filmų bei laiškų sintezė. Prieš jus ypatingo susidomėjimo sulaukęs vieno žmogaus kūrinys, išsiskiriantis visoje fotografijos istorijoje.
Dauguma žvelgiančių į šias fotografijas pagalvotų, esą vaizdai jose išgalvoti ar sumontuoti: pusnuogiai vaikai liečiantys didžiulius dramblius, banginiai plaukiojantys su jaunuoliais, ar laukinė katė moters glėbyje. Šie dažniausiai vaiko ir gyvūno ryšį demonstruojantys vaizdai itin nekasdieniški. Tačiau tai tikra. Juose autorius fiksuoja globalų gamtos ir žmonių rūšies artumą, bando ištrinti ribas tarp dabarties akimirkos ir amžinybės.
Meninkas apie dešimt metų keliavo po pasaulį fiksuodamas įvairias gyvūnų rūšis ir žmones. Fiksuojant vaizdus buvo naudojama ir judanti ir nejudanti kameros. Kaip svarbiausią įrankį, padėjusį sukurti šias fotografijas Colbert’as įvardija žmogaus akis. Visos originalios nuotraukos yra tamsiai rudų ir tamsiai rusvų tonų, vaško dažais nutapytos ant rankų darbo japoniško popieriaus.
Pirmoji paroda atidaryta 2002 metais susilaukė didelių aplodismentų. Vienas žurnalas G. Colbert įvardijo kaip naujai atrastą talentą: ,, A new master is born.“ Tačiau didžiausia sėkmė jį aplankė 2005 metais. Tuomet JAV pirmą kartą specialiai, iš prekėms gabenti laivais naudojamų konteinerių ir kartono buvo suprojektuota struktūra – ,,Klajojantis Muziejus’’. Kaip teigia parodos autorius: ,,norėjosi sukurti atvirą erdvę, 21-ojo amžiaus bažnyčią gamtai’’. Galima manyti, jog tai pavyko, nes šiais kūriniais kasdien žavėjosi apie 10mln žmonių.
Nors paroda „Pelenai ir sniegas“ laikoma dideliu mūsų amžiaus šedevru, pats menininkas nėra gerai žinomas. Dėlto mažiau įvertintas jis nesijaučia: „žvaigždė yra kaukė, kuri valgo mūsų veidus“. Savo darbais jis nesiekė tapti garsiu, tik norėjo paliesti žmonių vidų, padėti jiems sugrįžti į gamtą ir pažvelgti į ją visiškai kitaip.
Gregory Colbert nuotr.
