Pasaulis vis dar sukrėstas ir tebeskamba naujienos apie šiais metais rugpjūčio pabaigoje talibų užimtą Afganistaną. Talibai viešai žadėjo taiką, toleranciją, amnestiją tiems, kurie priešinosi. Kalbėta apie valstybę, kurioje niekam nereikia gyventi baimėje. Ar šiandien Afganistano realybė yra tokia, kokią savo pažadais nupiešė talibai?
Šiurpina ne tik įvesti draudimai, įstatymai, bet pati Talibano vyriausybė. Jos galva jau nuo 2016 Talibano lyderis Hawlawi Hibatullah Akhundzada. Ministras pirmininkas – Mullah Hassan Akhund. Naujoje vyriausybėje, deja, bet moterims vietos neatsirado, čia – vien vyrai. Vyriausybės narių gretose galima pamatyti teroristų, vienas jų Mawlawi Sirajuddin Haqqani – JAV labiausiai ieškomas teroristas. Ir net keturi vyriausybės nariai yra buvę Gvantanamo kaliniai. Bet turbūt tai nestebina, žinant, kad paleisti buvo net 400 talibų kalinių, kurie apkaltinti ir nuteisti už „sunkius“ nusikaltimus.
Afganistane bauginami ir „įstrigę“ ne tik Afganistano gyventojai, bet ir svečiai. Žmonės, kurie atvyko į šalį aplankyti artimųjų, darbo reikalais ar kaip turistai, nebegali grįžti namo, nes jų niekas neišleidžia. Jie taip pat turi taikstytis su įsigaliojusia valdžia. Afganistaną palikti nori ne tik svečiai, bet ir vietiniai. Visi šie žmonės iš paskutiniųjų stengiasi atitrūkti nuo Talibano režimo.
Visgi, didžiausi nusikaltimai vykdomi prieš moteris. Jos šalyje labiausiai diskriminuojamos, jų padėtis stipriai pakito. Stengiamasi atskirti vyrus nuo moterų. Diskriminacija jau apėmė net lankytinų vietų lankymą. Musulmonų širdis ir turistų numylėta turkio spalvos plytelėmis padengta „Hazrat Ali“, dar žinoma kaip mėlynoji mečetė, taip pat turi lankymo grafiką, kuris paremtas lytimis. Moterys šį objektą gali aplankyti tik ryte, o vyrai, lankytis gali kada tik nori. Šio ribojimo tikslas, kad moterys ir vyrai mečetėje nebūtų vienu metu.
Afganistane iškilo grėsmė ir moterų švietimui. Mergaitės, kurios vyresnės nei 12 metų, nebegali lankyti mokyklos. Merginoms draudžiama studijuoti kai kuriuos dalykus, vienas jų – teisė. Mergaitės, merginos ir moterys baiminasi dėl savo ateities, bijo, kad vėliau joms bus uždrausta dirbti.
Moterų baimė dėl bedarbystės yra pagrįsta, juk būtent šios lyties atstovių nematyti valdžioje. Atleista daug mokytojų moterų, kurios mokė 6-7 ir vyresnių klasių berniukus. Įsakyta, kad dėstytojos moterys universitetuose gali mokyti tik merginas. Kai kurios privalo dirbti iš namų, tam, kad nebūtų vienoje vietoje su vyrais.
Tokį elgesį patys talibai grindžia kaip moterų saugumo užtikrinimą. Tik būtent per šią valdžią jos ir jaučiasi nesaugios, įkalintos savo namuose ir atskirtos nuo visuomenės. Moterys privalo tylėti, paklusti, dauguma jų vaikščioja su palyda (savo vyrais), nes bijo išeiti vienos. Talibanui užėmus Afganistaną, moterys buvo priverstos susirūpinti ir savo išvaizda. Egzistuoja nurodymai, kaip jos turi atrodyti. Patys talibai tvirtina, kad nenurodinėja moterims kaip rengtis, tačiau šios gatvėse yra sulaikomos ar kritikuojamos dėl savo išvaizdos. Dėl šios priežasties nemažai moterų suskubo nusipirkti burkas (visą kūną dengiančius rūbus). Iki šiol jos neprivalėjo dėvėti tokios aprangos, tačiau dabar uždengtas turi būti visas kūnas.
Spalio 22 dieną vyko protestas, gynęs moterų teises. Tokių protestų būta ir daugiau, tačiau visi jie nesėkmingi, vykdomi su baime, o kritika nežeriama tiesiogiai Talibanui. Protestai slopinami agresyviai, žalojami ir net žudomi protestų dalyviai. Kai kada aukomis tampa ir vaikai. Talibano valdžia moterims sakė nustoti protestuoti ir geriau palaikyti Talibaną, nes galbūt tada moterims atsirastų vietos ir vyriausybėje, būtų taikoma amnestija. Moterys neketina pasiduoti ir nebetiki valdžios pažadais.
Iš tiesų, baimėje gyvena ne tik moterys, bet visa visuomenė. Žmonės nesijaučia saugūs. Čia tapo normalu pamatyti lavonus gatvėse. Dėl to, kad moterys netenka darbo vietų, šeimoms sunku pragyventi, nes praranda būtinas pajamas. Šalyje kyla ekonominė krizė. Sunkiai darbus randa ir vyrai, kurie nepaklūsta Talibano režimui.
Taigi, talibų valdymas Afganistane primena 1996-2001 m. gyvavusį režimą. Šiuos du laikotarpius sieja žmogaus teisių pažeidimai, žudynės, smurtas, agresija ir kitokių baimė. Talibanas nesilaiko jokių moralės normų ir laužo savo viešai dalintus pažadus.
