Pirmą naujųjų metų dieną pažiūrėjau dvi Bridžitos Džouns filmų dalis. Prisijuokiau iki žemės graibymo. Vis dėlto britų humoras man sueina. Nors Bridžitos Džouns asmenybė ir pasakojimas apie ją man iki šiol patinka, vis dėlto šįkart žiūrėdama atkreipiau dėmesį į kai kuriuos dalykus, kurių anksčiau nepastebėdavau. Pavyzdžiui, kad Bridžitos vienintelis tikslas ir gyvenimo prasmė yra susirasti vyrą, ištekėti ir susilaukti vaikų.
Žinoma, sukurti šeimą ir užauginti vaiką yra ne ką mažiau svarbu nei padaryti karjerą. Turiu draugę, kuri jauna pasirinko susituokti ir susilaukti atžalos. Juk tai tiesiog puiku, kad štai augs vaikas, kuris jaus mamos buvimą šalia virsmo į žmogų metu. Tačiau ką daryti toms moterims, kurios nenori turėti vaikų, kurios nori keliauti, daryti karjerą, rašyti knygas, būti mokslininkėmis, o tėvai ir seneliai joms sako, kad jos turi viską mesti į šalį ir būti savo gimdos vergėmis? Kaip jos turi jaustis žiūrėdamos filmus, kuriuose pagrindinė veikėja beviltiškai ieško sutuoktinio, nes kitaip ji nebus visavertė visuomenės narė?
Panašų klausimą kelia ir serialo „Nuostabioji ponia Maisel“ (The Marvelous Mrs. Maisel) herojė Midž Maisel. Vyrams dažnai nereikia rinktis tarp šeimos ir karjeros, o moterims tai neretai jau nuspręsta, ypač šeštojo ir septintojo dešimtmečio sankirtoje, kada ir vyksta serialo veiksmas. Moteris vaizduojama ne tik savo gimdos verge, tačiau ir namų ruošos, vyro, netgi savo grožio verge.
Absurdiška žiūrėti, kaip ji atsikelia anksčiau už sutuoktinį ryte vien tam, kad pasipudruotų ir pasikvėpintų. Suprask, kad vyras jos nepamatytų susitaršiusios. Tačiau paprastai vergovė būna priverstinė, o šįkart visuomenė taip gerai įpiršusi moterims savo lūkesčius jų atžvilgiu, kad pačios moterys mielai prisideda prie sistemos.
Ir vis dėlto serialas nedaro išvadų, kad moderni moteris yra atsisakiusi savo moteriškumo. Visa Midž Maisel asmenybė spinduliuoja moteriškumu, tačiau taip pat ji spinduliuoja ir aštrų protą, humoro jausmą, atkaklumą, savarankiškumą. Savarankiškumo Midž mokosi visų trijų sezonų metu, tačiau negalima jos kaltinti, kad ji negimė būdama tokia, nes vis dėlto niekas jos nemokė būti savarankiška. Ją mokė paklusti vyro įnoriams ir būti ištikima šeimos tarnaite. Jai sakė, kad moteris yra iracionalus, neatsakingas padaras, dėl to negalintis priimti nuosavų sprendimų. Tiesą sakant, tai labai primena viduramžius. Kartais mums užtrunka nusivilkti išaugtas kelnes.
Taigi serialas didžia dalimi kalba apie modernią moterį ir moterų teises. Apie moters galią jos skleidimosi ištakose: teisę pačiai spręsti dėl savo likimo ir siekti savo svajonių. Midž Maisel atsisako šeiminio gyvenimo ir pasirenka komikės karjerą. Pirmame sezone ji tik atranda save kaip komikę, antrame sezone bando prasimušti pramogų pasaulyje, o trečiame jau gauna pirmųjų šlovės spindulių.
Per visą šį laikotarpį patiria daugybę asmeninio gyvenimo ir santykių krizių. Krizių su vyrais ir su tėvais, bandydama atrasti balansą ir 
suderinti dukters, motinos, komikės, meilužės tapatybes. Tapatybės krizės yra vienos iš pagrindinių serialo siužeto linijų. Konfliktas kyla tarp to, ko nori moteris kaip asmenybė, ir tarp visuomenės lūkesčių, prievarta jai užmestų. Kartais aplinkinių požiūris į moters vietą sociume sukelia šoką, taip išraiškingai jis pristatytas seriale ir taip nepaprastai Midž Maisel duoda atkirtį, kad žiūrovas patiria pasitenkinimą, kurį gali suteikti tik teisingumo valanda.
Paliečiamos ir kitos žmogaus teisių temos, pavyzdžiui, kalbos laisvė, 
homoseksualų padėtis septintojo dešimtmečio pradžioje. Garsūs dainininkai baiminasi atskleisti savo orientaciją dėl galimos neigiamos reakcijos ir visuomenės nepasitenkinimo. Komikai patiria areštus, nes kalba necenzūruotai per savo pasirodymus. Ir sakydama necenzūruotai neturiu omenyje vien keiksmažodžių ar nešvankybių, kurių, beje, gausu ne tik per pasirodymus seriale, tačiau ir per pasirodymus tikrame gyvenime, kiek man pačiai teko patirti.
Turiu omenyje ir galimybių trūkumą kalbėti atvirai apie asmeninį ar 
viešąjį gyvenimą. Paprastai gerų komikų repertuaruose yra daug juokų, susijusių su jų asmeninėmis nesėkmėmis ar gėdingomis situacijomis, netgi su aplinkinių nesėkmėmis ir gėda, todėl kiekvienas geras komikas turi nebijoti būti atviras iki kaulų smegenų, turi mokėti atidengti gyvą mėsą. Midž būtent tai ir daro, dėl to susilaukdama daug nemalonumų. Sarkazmo gerbėjams taip pat klius daug perlų.
Šį serialą aš labiau pavadinčiau drama, o ne komedija, nors kalba ir sukasi apie stand-up comedy. Veikėjai daug kalba ir pokštauja, tačiau aš ne taip dažnai ir juokdavausi. Vis dėlto įdėmiai klausydavausi dialogų, 
nes jie būdavo rišlūs, logiški, įtikinami, maža to, dar ir emociaonalūs, dramatiški, tačiau ne iš muilo operų serijos. Serialo siužetas susiraizgęs, tačiau apgalvotas, išdirbtas, sustyguotas, pasakojimas ekspresyvus. Daug prisideda kostiumai ir muzika, atspindintys to meto laikmetį.
Per visus tris sezonus galima išvysti nesuskaičiuojamą daugybę skirtingų kepuraičių ir suknelių. Įdomu žiūrėti į to meto televizijos reprezentaciją: nespalvoti ekranai, pernelyg linksmi pasirodymai, šiek tiek dirbtini laidos vedėjai, surepetuoti scenarijai – šešiasdešimtųjų-septyniasdešimtųjų amerikietiškos televizijos inscenizacija. Šeimos dramos tiesiog nepakartojamos – skirtybės nesuvienijamos. Pats juokingiausias serialo veikėjas man turbūt buvo Midžės tėvas Abe’as – aikštingas, ūmus, vaikiškas. Į jį kaip ir į visą ekrane vykstantį šurmulį įdomu žiūrėti.
