Daugumai menu besidominčių japonų ir kitataučių jau gerai pažįstamos menininkės Yayoi Kusama darbais ruošiamasi „nuspalvinti“ Tokijo miestą, atidarius naują avantgardistinio stiliaus muziejų viename iš sostinės priemiesčių. Šis muziejus yra dedikuotas pačiai menininkei, meno pasaulyje turinčiai solidžią šešiasdešimties metų karjerą, sūkurusiai dešimtis tūkstančių meno kūrinių bei nupiešusiai nenuskaičiuojamą daugybę savo meninių „firminių ženklų“ – įvairiausio dydžio ir spalvų taškelių.
Norint suprasti, kuo ypatinga ir nusipelniusi nuosavo muziejaus Tokijuje yra ši kūrėja, reikia žinoti bent keletą svarbių detalių apie jos karjeros istoriją.Yayoi Kusama ypatingai išgarsėjo 1961-aisiais, nupiešusi paveikslą, kuris buvo gan įspūdingos apimties – apie 10 metrų pločio ir 3 metrų aukščio. Šis stambus kūrinys, stovėjęs Stepheno Radicho galerijoje Niujorke, buvo vienas didžiausių tarp abstraktaus ekspresionizmo stiliaus meno kūrinių, stiliaus, kuris buvo pagarsėjęs menininkų naudojama brangia drobe ir siekio sukurti kuo didesnį, įspūdingesnį kūrinį, kuris pralenktų kitus.
Kusamos nupieštas kūrinys buvo ypatingas tuo, kad per visą drobę baltais dažais buvo nutapyta gausybė mažų taškelių, į kuriuos žvelgiant iš šalies atrodė, kad paveikslas niekada nesibaigia. Stovėdamas prieš šį paveikslą, kiekvienas stebėtojas jautėsi taip, tarsi stovėtų uždaroje erdvėje ir jaustų, kad ta erdvė yra begalinė. Toks menininkės paveikslų stilius buvo pramintas „Begalybės tinklais“, kuris vaizduoja kosmosą ir netgi kitus pasaulius tokius, kokius juos įsivaizduoja menininkė. Kusama šį stilių sėkmingai naudoja iki šiandienos.
Dar vienas įdomus menininkės gyvenimo ir karjeros laikotarpis buvo dešimtmetis tarp 1960-ųjų ir 1970-ųjų, kai jos paveikslai vaizdavo to, ką mato žmogaus akis, sudėtingumą, ir ieškojo vis naujų „žvilgsnių“ į pasaulį. Tuo metu jos meniniam stiliui turėjo įtakos ir nemažai kitų menininkų, atstovaujančių tokius stilius kaip pop menas, minimalizmas ir siurrealizmas. Jos kūriniai puikiai įsiliejo bei vaizdavo ir tuometinę neramią Niujorko politinę ir socialinę atmosferą. Tačiau Kusamos įsitikinimai neliko vien piešiniuose. Menininkė taip pat organizavo visiškai nuogų žmonių pasirodymus miesto gatvėse, taip stengdamasi išreikšti žmonių protestą prieš karą Vietname, ekonominę nelygybę, nusistovėjusią hierarchiją ir moterų menininkių patiriamą diskriminaciją muziejuose. Tuo pat metu ji kūrė paveikslus, vaizduojančius narkotikų sukeliamus pojūčius ir spiritualinius hipių kultūros judėjimus.
Tokio turiningo gyvenimo ir patirčių paveiktas menininkės stilius yra gan neįprastas, bet Y. Kusama teigia, kad tapo būtent tai, ką mato. Nuo pat vaikystės kenčiančios nuo haliucinacijų, sukeltų psichikos ligos, menininkės matomas pasaulis yra kiek kitoks – persikreipęs, ryškesnių spalvų ir pilnas keistų formų. Meno kritikas Bobas Nickas apie Kusamą atsiliepė tokiais žodžiais: „Tokios formos meno kūriniuose ateina ne tik iš gamtos stebėjimo, bet ir iš vidinio pasaulio. Šie paveikslai gali būti suprantami kaip vaizduojantys kosmosą, bet taip pat tai gali būti vaizdai, kuriuos kur kas sunkiau perteikti – haliucinacijos ir begališkumas.“
Penkių aukstų Yayoi Kusama muziejus stovi tarp niekuo neišsiskiriančių bendrabučių vakarinėje Tokijo dalyje. Dar prieš oficialų jo atidarymą spalio 1-ąją, muziejus sulaukė gausybės dėmėsio iš smalsių praeivių. Parodyto dėmėsio išsigandę muziejaus savininkai nusprendė apriboti lankytojų skaičių iki 50 žmonių dydžio grupės, įleidžiamos keturis kartus per dieną – kiekvienai grupei muziejuje leidžiama praleisti 90 minučių. Vos įžengus į naująjį muziejų, galima pajusti kieno menui jis skirtas – aplinkui vyrauja Kusamos stilių atitinkantys raudoni taškeliai, liftuose stovi veidrodžiai, o viršutiniame aukšte net galima išvysti didelio mozaikinio moliūgo skulptūrą. Visur muziejuje galima pamatyti vadinamųjų „Begalybės tinklų“. „Mes norime, kad žmonės ateitų ir pamatytų puikų meną, tačiau taip pat sužinotų šį tą apie pačią Kusamą kaip žmogų.“- sakė Akira Tatehata, muziejaus direktorius.
Netoliese studiją turinti Yayoi Kusama sakė, kad neketina liautis kūrusi. „Nuo penkių ar dešimties metų aš jau piešiau nuo ryto iki vakaro. Net dabar nepraeina diena, per kurią nebūčiau piešusi.“- sakė menininkė.
