Pirmoji aktoriaus Mariaus Repšio knyga „Heraklis Nr. 4” – tai autobiografinis romanas apie ilgus metus trukusią savęs paiešką, kurioje galiausiai išaiškėja, kad visa kelionė vedė į ligą, apie kurią niekas net nenutuokė. Kad neišsenkančios jėgų atsargos – tai tik įvairios manijos, o staigūs, drastiški kryčiai žemyn ir svaiginantys skrydžiai į viršūnes – bipolinio sutrikimo padariniai.
Ne veltui yra sakoma: jei Dievas duoda menišką sielą, tai žmogus sugebės ir šokti, ir rašyti, ir dainuoti, ir vaidinti, ir piešti, ir visa kita, nes jis yra kūrėjas.
Todėl nenustebau sužinojusi, kad žinomas aktorius Marius Repšys parašė knygą. Tiksliau, savo autobiografiją, kurioje, jis sako, yra daug tiesos ir šiek tiek išsigalvojimų. Nežinau, ar autobiografijas galima laikyti literatūra, tokia, kokią mes ją paprastai suprantame, t. y. grožiniu pasakojimu, tačiau tai neabejotinai yra pasakojimas, kurį sekti reikalingi gebėjimai.
Ir vis dėlto ši knyga yra svarbi visai ne dėl savo literatūriškumo ar neliteratūriškumo. Ji svarbi, nes Marius Repšys prabyla skaudžia ir neretai stigmatizuojama tema.
Kai sergi dvasios liga, labiausiai bijai dviejų dalykų. Pirma, kad liga paūmės, ir antra, bijai aplinkinių gailesčio. Bijai išsigandusių ir susirūpinusių žvilgsnių, nes iš žmogaus staiga virsti į ligonį ir jokie gyvenimo aprašymai nepadės ištrinti vargšo žymės tau nuo kaktos. Tuomet pasijunti neregėtai silpnas ir bejėgis prieš negailestingą visatos tvarką. Ir ne Dievas padaro tave tokį, o žmonių nežinojimas.
Kaip rašo Marius Repšys, psichinė liga nereiškia gyvenimo galo (nebent pats jį prisišauktum). Psichinės ligos yra gydomos ir žmonės gyvena toliau. Tik, deja, apie jas neretai vengiama kalbėti, nes dar nuo sovietinių laikų sergantys asmenys vadinami durniais ir tais, kurie guli durnyne. Be to, žiūrime neregėtai daug Holivudo filmų, kuriuose dvasiniai ligoniai įpančioti į tramdomuosius marškinius, susivėlę ir nesiprausę, rėkiantys ir agresyvūs. Iš tokių žmonių lyg ir nežinome, ko tikėtis, kartais jų bijome, kartais gailimės, o būna ir taip, kad ir pasijuokiame. Jie juk turi defektą. Jie negali būti tokie funkcionalūs kaip sveikieji, taigi geriau palikime juos kur nors nuošalyje.
Žinau, kad niekas, turintis bipolinį sutrikimą, sergantis šizofrenija ar depresija, neis į balkoną išrėkti pasauliui apie save, tačiau taip pat jiems nėra ko gėdytis. Šiais laikais turbūt kas trečias žmogus gatvėje turi kokį nors psichikos sutrikimą, vis dėlto kadangi niekas apie tai nekalba, visiems atrodo, kad psichikos sutrikimų nėra, o tie, kurie jų turi, yra nenormalūs. Labiau tikėtina, kad kaip tik yra atvirkščiai, tai – naujasis normalumas. Kadangi šiuolaikinis žmogus save suvokia per veiklas – kuo veiklesnis esi, tuo aukštesnis tavo statusas – esant ligai, kuri gali priversti gyvenimą visiškai sustoti arba sulėtėti, tampi nebereikalingas. Esi silpnas.
Knygos pavadinimas ne veltui parinktas „Heraklis Nr. 4”. Heraklis – graikų mitologijos veikėjas, pusdievis, kuris pasižymėjo neregėta galia ir ėjo atlikti Tirinto karaliaus Euristėjo jam patikėtus darbus – 12 beveik neįmanomų žygdarbių. Mažiau žinomas faktas – kodėl Heraklis sutiko veltis į visą reikalą. Ogi jo tėvo Dzeuso žmona Hera nekentė posūnio ir atsiuntė jam ligą – Heraklis išprotėjo ir nužudė visus savo ir brolio vaikus. Atsipeikėjęs vyko į Delfų šventyklą klausti dievo Apolono, kaip jam atpirkti savo kaltę, ir gražusis dievas liepė Herakliui atlikti 12 Euristėjo jam patikėtų žygdarbių.
Taigi pavadinimas yra labai simboliškas ir veikia kaip viso pasakojimo leitmotyvas. Pagrindinio veikėjo vardas – Heraklis, jis save laiko pusdieviu ir netrokšta nieko daugiau tik būti galingas, stiprus, neįveikiamas. Jis nuo mažų dienų sportuoja, mokosi kovos menų, dirba ilgai ir varginančiai, ar tai būtų sportas, ar grojimas pianinu, ar šachmatai, keliasi anksti ir eina gulti vėlai, taigi beveik nemiega, nes „miegas tik silpniems“. Vėliau Heraklis stačia galva neria į aktorystę ir negaili jėgų, kad pasiektų savo tikslą – vaidinti Nacionaliniame dramos teatre.
Tai pakylėjimo akimirkos, kai atrodo, kad nieko nėra neįmanomo. Tačiau yra ir kitokių akimirkų. Būna, kai norisi tiesiog sulįsti į spintą arba pakišti galvą po anklode, galiausiai, tiesiog numirti. Nes sunku priimti kritiką, sunku susitvarkyti su nesėkme. Iš tikrųjų po kietuolio kauke slepiasi jautri asmenybė, kurią lengva sugraudinti ir įskaudinti. Vis dėlto nuo vaikystės girdėdamas, kad vyrai turi kentėti ir negali verkti, gyvenimo mokomas už save kovoti muštynėse, vėliau – dirbti konkurencingoje aktorių aplinkoje, Heraklis niekam nerodo savo jautriosios pusės ir dangsto savo problemas po juokais, nes juk „aš esu Heraklis. Pusdievis. Išsikapstysiu“. Mūsų personažas nė akimirkai sau neleidžia atsikvėpti, nė akimirkai neleidžia sau pabūti silpnam, kaip ir pati mitologinė būtybė iš pasakojimų apie dievus ir pusdievius. Atrodo, kaip ir Heraklis iš senovės mūsiškis jaučia kažkokią nepaaiškinamą kaltę, kuri jam neleidžia sustoti 12-os žygių odisėjoje, tik šįkart odisėja, atrodo, nesibaigianti.
Atsidūręs ligonės lovoje, mūsų herojus mąsto: „Gulėdamas lovoje esu silpnas. Tai kodėl silpni bijome būti savo gyvenimuose?“ Taip, būtent liga ir psichiatrijos ligoninė privertė Heraklį sustoti ir susimąstyti, ką daro ne taip. Ir, kaip jis rašo, yra dėkingas Dievui už viską, ką šis siuntė, nes be tų išbandymų jis nebūtų tas, kas yra dabar.
Knyga baigiasi trumpu eilėraštuku, kuriame sakoma, kad pusdievis tapo pusgalviu, o Heraklis numirė. Ir tai nereiškia, kad pagrindinis personažas iš tikrųjų numirė. Tai reiškia, kad numirė begalinis jo noras būti neįveikiamu, tai reiškia, jog jis suprato ir priėmė faktą, kad yra tik silpnas žmogus. Tuomet galbūt nesi toks veiklus, tačiau bent jau prasideda normalus gyvenimas. Kitaip tariant, Heraklis mokosi gyventi su savo liga ir galų gale savęs taip nesmerkti, jei ką nors nepadaro tobulai.
Heraklio stiprybė slypi būtent jo silpnume. Mitologinio personažo meilė savo vaikams privertė jį kentėti, padarė silpną, tačiau kartu suteikė jėgų atlikti visus 12 žygdarbių. Mūsų knygos herojus galiausiai pripažino, kad jis nėra neįveikiamas ir netgi išdrįso tai pasakyti pasauliui. Būtent ši drąsa būti silpnam ir kalbėti apie tai, apie ką visi kalbėti bijo, rodo jo jėgą. Ne pusdievio, o žmogaus jėgą.
