Ar romanas vis dar gali būti įdomus? Ar naujos knygos dar geba nustebinti? Tokie ir panašūs klausimai kyla dažnam kultūros vartotojui, užbarikaduotam visokių kvailų „A***** l*******“ leidinių ir tokių pačių „P*****“ knygyno darbuotojų.
Atsiprašau, jei ką nors įžeidžiau (jei esate kodų magistras ir sugebėjote nulaužti mano gudrų ekslibrį), tačiau tai tiesa, kaip kad balandis – žiauriausias mėnuo, ar, pavyzdžiui, tik laiko klausimas, kada patriotas taps „susmirdusiu“ naciu.
Manuelis Puigas atkeliavo į Lietuvą tylomis, lyg slapčia. „Kitos knygos“ autorių į Lietuvą atnešė ne per seniausiai – metų pradžioje. Manuelis Puigas (1932–1990) – Argentinos rašytojas, dramaturgas, „vienas impozantiškiausių ir paslaptingiausių XX amžiaus Lotynų Amerikos rašytojų“ – kaip jį pristato leidykla „Kitos knygos“. Pagal jo kūrinius yra statyti filmai ir miuziklai, šlavę „šustriausius“ savo kategorijų laurus. Tad kurgi slypi ta M.Puigo paslaptis ir didingumas?
Knygos pavadinimas ganėtinai griozdiškas, bent jau lietuvių kalba – „Moters vorės pabučiavimas“ (kodėl ne bučinys?). Kiti išoriniai tyrimai sustoja ties keistu žaliu knygos viršeliu, kurį sukūrė Marija Mlinkauskaitė. Jo viduryje, supraskime – moteris vorė, savo mąslia kreiva mimika kažką įtemptai ir gauruotai mąstanti.
Mąstanti neabejotinai kažką kairiojo ar libertariško. Tarkime, kaip greičiau nuversti išverstapilvio Juano Perono diktatą ar kaip įgyvendinti seksualinę revoliuciją ne tik Buenos Airėse, bet ir visoje Lotynų Imperijoje, tpfu, Amerikoje. Manuelio Puigo aprašomoje kalėjimo kameroje kaip tik ir susitinka politinis kalinys ir pedofilas homoseksualas, mūsų akimis – rausvaskruostis komunistas ir iškrypėlis, patupdytas už, matyt, per intymų bendravimą su nepilnamečiais.
Tolesnis romano plėtojimas yra skoningas ir laiku, sakyčiau, net matematiškai tikslus, jei šie žodžiai netampa rėmų ir stabdžių įvaizdžiu. Homoseksualas Molina atpasakoja savo bendrabėdžiui žiūrėtus filmus, detaliai juos prisimindamas ir pagražindamas. Tiesą sakant, skaitydamas tas istorijas, nutariau bent keletą jų originalų (nors, atrodo, filmų atpasakojimų knygoje daug ir nebuvo – keturi) parsisiųsti, legaliai ar ne – spręskite jūs, mielieji knyggraužiai. Taigi herojai, ypač politkalinys Valentinas Aregis, ilgainiui tampa priklausomi nuo intymių pasišnekėjimų, kurie, išduosiu, knygos „finiše“ jau fiziškai perauga į sensacingas graikiškojo sekso scenas.
M.Puigas ne tik sumaniai išplėtojo kūrinio siužetą, taip rodydamas šiaip jau dažniausiai keiksmažodžio – „rašytojo“ sugebėjimus, bet dar ir nemažai prirašė minčių ir pastebėjimų („išguldytų“ autoriaus pastabų pavidalu) apie žmogaus seksualinę elgseną. Čia cituojami žymūs ir nežymūs (autoriaus išgalvoti, kad per juos galėtų skleisti savo idėjas) psichologai ir mąstytojai, advokataujantys Homoseksualą ar nesėkmingai bandantys jį nuvesti prie Perversijos kaimelio vartų. Tai medžiaga, pravarti plačiam visuomenės sluoksniui – nuo homofobų iki Queer teorija besidominčiųjų.
O knygos pabaiga jau primena antiutopiją, labiausiai – Jevgenijaus Zemiatino „Mes“. Bet čia sustosiu ir nustosiu taukšti savo krikščioniškąją propagandą. Tiesa yra viena – nebijodamas skaityti ir eksperimentuoti, kad ir su tekstais, kurie kalba apie jau gerokai nutampytą reikalą – laisvę, gali pataikyti ant kai ko šaunaus – pavyzdžiui, įdomios knygos, ar suprasti, kokie vis dėlto seksualūs patėvio Matijošiaus kojų raumenukai.
„Atgimimas”
