Nors Leonardą da Vinci geriausiai žinome dėl tokių paveikslų kaip „Mona Liza“ arba „Paskutinė vakarienė“, tačiau meno kritikai vienu įspūdingiausiu šio autoriaus paveikslu įvardija portretą „Dama su šermuonėliu“, kuris baigtas buvo tapyti 1489-90 metais.
Prancūzų mokslininkas Pascalis Cotte‘as atliko didžiulį atradimą apie 40,3 cm pločio ir 54,8 cm aukščio Leonardo da Vinci kūrinį „Dama su šermuonėliu“. Iki tol buvo manoma, kad šiame da Vincio portrete visada buvo baltasis šermuonėlis ir, kad paveikslas iš pat pradžių atrodė taip, kokį matome jį dabar, tačiau trejus metus trukęs tyrimas atskleidė, kad vieno garsiausių italų menininko kūrinys iš tiesų nutapytas ne vienu, o trimis etapais. Pavyzdžiui pirmoji paveikslo versija buvo paprastas moters portretas be šermuonėlio. Vėliau, antruoju bandymu da Vinci įtraukė, mažesnį nei matome galutiniame paveiksle, šermuonėlį. Galiausiai gyvūnas buvo transformuotas į didelį, baltą šermuonėlį, kuris kai kurių meno kritikų yra įvardijamas kaip per didelis ir anatomiškai netaisyklingas, kas yra neįprasta tikslumą bei anatomiją mėgusiam menininkui.
Kas toji mergina?
Manoma, kad italų menininko paveiksle pavaizduotas Cecilia Gallerani, kuriai tuo metu buvo šešiolika metų, portretas. Gallerani net būdama pakankamai jauna pasižymėjo nepaprastu grožiu, kuris, manoma, galėjo turėti įtakos net Italijos politinės nesantaikos viena iš priežasčių, kadangi ši moteris buvo Milano kunigaikščio Liudviko mylimoji ir meilužė. Tuo metu kunigaikštis jau buvo susižadėjęs su kita moterimi, kurią ne syki yra apibūdinęs kaip „malonų, bet nereikšmingą niekutį“. Pats kunigaikštis palaikė gan artimus ryšius da Vinci ir buvo žinomas pravarde ermellino bianco (baltasis šermuonėlis) dėl ko, manoma, Cecilia šiame paveiksle ir laiko būtent šį gyvūną.’
Šermuonėlio simbolinė reikšmė
Šermuonėlis į šį portretą galėjo būti įtrauktas dėl kelių priežasčių. Žinoma, viena jų gali būti jau minėti santykiai su Milano kunigaikščiu, tačiau be viso to šis gyvūnas turi ir simbolinę reikšmę. Pavyzdžiui tais laikais baltos spalvos šermuonėlis buvo laikomas grynumo, švarumo simboliu. Savo užrašų knygutėje , da Vinci aprašė ne vieną gyvūnų rūšį, o būtent šermuonėlius įvardino kaip saikingą bei grynumą simbolizuojantį gyvūną. Todėl galima manyti, kad į Gallerani portretą įtrauktas šermuonėlis galėjo simbolizuoti šios merginos tyrumą ir saiką. Taip pat svarbu tai, jog tais laikais šermuonėlis buvo vertinamas ir dėl švelnaus bei minkšto kailiuko, kuris buvo naudojamas didikų apdarų puošybai, todėl šis gyvūnas galėtų būti ir prabangos simboliu.
Paveikslo išskirtinumas
Šis paveikslas išsiskiria iš kitų to meto portretų būtent gyvybingomis bei gundančiomis Gallerani akimis, kurios paslaptingai nukreiptos i šoną. Kad da Vinci pasiektų tokį rezultatą turėjo nutapyti daug mažų šviesos atspindžių merginos akyse, kas tik įrodo šio menininko profesionalumą bei detalių tikslumą. Negana to, tokia tapymo technika tais laikais buvo naujovė, kuris suteikė galimybę žvelgiant į merginos akis matyti lyg pro langą sklindančios šviesos atspindžius. Taip pat paveiksle yra naudojama šešėlio bei „sfumato“ tapybos technikos, kuri leidžia autoriui sustiprinti figūros reljefą bei išryškinti tonus , kas tuo metu taip pat nebuvo labai dažnai naudojama technika, o būtent „sfumato“ ir buvo išrasta pačio da Vinci.
Taip pat autorius dažnai mėgdavo savo kūriniuose atvaizduoti judėjimą- da Vinci eskizuose yra rasta ne vienas bandymas atvaizduoti paukščio skrydį ar vandens tėkmę. Būtent remdamasis jau atrastomis žiniomis apie judesio vaizdavimą italų menininkas pasirinko tokią tapybos techniką portretui „Dama su šermuonėliu“. Tokia technika paveikslui suteikė daugiau gyvybės, nes pavaizduota mergina sėdi pasisukusi, o rankomis atliekamas šermuonėlio glostymo veiksmas atrodo tikroviškas.
Garsaus italų menininko Leonardo da Vinci paveikslas „Dama su šermuonėliu“ gal ir nesulaukė tokio pat pripažinimo visuomenėje, kokio sulaukė „Mona Liza“ portretas, tačiau tarp meno kritikų bei ekspertų tai yra įvardijamas, kaip elegantiškai ir meistriškai atliktas kūrinys.
