Įžengi į sceną ir darai viską, kad vyrai tave mylėtų. Paskui jie prisimins tas akimirkas su tavimi. Tačiau patys jie nėra tavo prisiminimai – jie jaučiasi esą nemirtingi, nes tu padarei juos dievais.
Amy Tan (Eimi Ten, g. 1952 m.) – amerikietė rašytoja, kinų imigrantų dukra, kurios knygose nuolat grįžtama prie motinos ir dukters santykių ir savosios tapatybės paieškų. Ji – tikra iliuzijų kūrimo meistrė, istorijų pasakotoja, moters sielos gelmių žinovė; ne veltui visos septynios jos knygos tapo pasauliniais bestseleriais, o jų autorė laikoma viena geriausių dabarties JAV rašytojų.
Naujausiame savo romane “Malonumų rūmai” Amy Tan nukelia skaitytojus į XX a. pradžios Šanchajų – nerimastingą, prabangų ir paslaptingą. Amerikietė Violeta Mintern – privilegijuota, drąsi ir savavališka; juk jos motina Lulu – prestižiškiausių visame mieste kurtizanių namų savininkė. Tame paslapčių ir aistrų kupiname pasaulyje mergaitės laukia puiki ateitis. Tačiau stoja neramūs laikai: Čingų dinastija griūva, revoliucija ir naujai susikūrusi respublika apverčia aukštyn kojom nusistovėjusią tvarką. Atsiradus vilčiai sutikti kadaise prarastą sūnų, Lulu su Violeta nutaria grįžti į San Fransiską, tačiau motina į laivą įsėda viena. Keturiolikmetė Violeta tampa klastos auka: jai tenka “skaistuolės kurtizanės” likimas. Norėdama likti gyva, ji privalo pati išmokti meilės meno subtilybių ir priimti jai skirtą likimą. Taip Violeta pradeda eiti ilgu ir sudėtingu keliu, kuris pareikalaus visų jos jėgų…
Amy Tan blaško skaitytoją tarp Šanchajaus, prabanga alsuojančio elitinių kurtizanių pasaulio, atokaus ūkuose paskendusio Kinijos kalnų kaimelio ir XIX a. San Francisko aukštuomenės salonų. “Malonumų rūmai” – tai daugiau nei keturiasdešimt metų apimanti ir per du žemynus nusidriekusi aistros, kraujo ryšio ir savo tapatybės paieškų istorija, trijų kartų moterų istorija, kurios neįmanoma pamiršti.
Geismo atmintis
Šanchajus
1912-ųjų rugpjūtis
Violeta
Per Ištikimojo Fango surengtą kviestinę vakarienę abi su Burtų Moliūgėliu stovėjome prie sienos, ties ilgo stalo galu, kur spietėsi ūžautojų minia. Ponia Li pasakė, kad aš tame vakarėlyje nebūsiu kokia nors išskirtinė, o „tik nedidelė puošmena“ ir kad turėsiu tiesiog būti maloni ir šypsotis.
– Ir nieko daugiau, – perspėjo blykstelėdama akimis, tarsi įsakydama paklusti.
Ji nervinosi, nes pobūvis išėjo didesnis, nei tikėtasi, svetainė buvo per maža, o dviejų iš atvykusių papildomų kurtizanių drabužiai ir manieros neatitiko aukštos klasės reikalavimų. Ji susierzino, kad jas atlydėjo palydovės, ir pranešė, esą čia joms ne vieta regzti naujus sandorius, tad jos turėjo pasilikti už svetainės durų.
Nuo mano pagrobimo buvo jau praėję maždaug šeši mėnesiai, ir per tą pusmetį mano viltys sukalkėjo – virto bejausmiu susitaikymu su viskuo, išskyrus motinos nesugebėjimą grįžti. Dėl pragaru virtusio savo gyvenimo kaltinau jos lengvatikystę ir nerūpestingumą. Per tuos pirmus mėnesius saiksčiausi likti nepalenkiama ir toliau būti tokia, kokia esu, – nepriklausomai mąstanti asmenybė, einanti Pažinimo keliu, amerikietė mergaitė, kurios sumanumas leis rasti išeitį iš bet kokios padėties. Kaip greitai pasitraukė ankstesnis mano „aš“! Burtų Moliūgėlis buvo teisi: mano tvirta valia buvo ne kas kita kaip išpuikimas, ir kai buvo atimtos mano laisvės, nebeprilygau net kurtizanėms. Šį vakarą buvau patenkinta būdama nedidele puošmena. Nebus jokių lūkesčių ir jokių kritiškų nuotaikų. Paprasčiausiai praleisiu vakarą tarsi teatre – tartum vėl ta pati septynmetė, iš vidinio balkono slapčia stebinti „Slaptojo nefrito tako“ svečius.
Prieš pobūvį ponia Li su kurtizanėmis peržiūrėjo svečių vardus, aptarė, koks jų verslas, ar jie vedę ir turi sugulovių, kokias pagyras norėtų girdėti. Perspektyviausias atrodė Ištikimasis Fangas – vakaro šeimininkas. Poniai Li nereikėjo kitoms apie jį pasakoti. Jis buvo žinomas nuolatinis kurtizanių namų lankytojas. Burtų Moliūgėlio paklausiau, kodėl visos taip suklego paskelbus, kad jis rengia pobūvį.
– Jis ne tik turtingas, – pradėjo ji, – bet ir išsilavinęs, kilęs iš šviesuolių šeimos, šiuolaikiškai suprantančios verslą. Jis dvidešimt ketverių metų ir dar neturi žmonos nei vaikų, dėl to jo motina labai sielojasi. Žinoma, kiekviena kurtizanė mielai palengvintų jo motinos rūpesčius ir pratęstų jų giminę.
– Kaip jis atrodo?
– Nėra tipiškas gražuolis. Bet, kai įeina pro duris, pamatai jį gaubiančią žmogaus iš elitinės šeimos aurą. Kultūringų manierų, bet ne snobas. Laisvai laikosi bet kokioje situacijoje. Iškart skiriasi nuo pernakt praturtėjusių išsičiustijusių prasisiekėlių. Goslios akys ir lūpos – ne forma, o susižavėjimo ir seksualinės fantazijos išraiška. Taip visos sako. Man neteko patikrinti, ar lovoje jis toks pat, koks atrodo iš pažiūros. Bet iš kitų ne kartą girdėjau – nuo vieno jo žvilgsnio jos kaipmat įsivaizduoja save po juo. Šį vakarą pamatysi, kaip jis veikia moteris.
Ponia Li išdėstė mus pozicijose kaip kariuomenės vadas savo pulkus. Kiekvienam iš aštuonių prie stalo sėdinčių vyrų už nugaros turėjo stovėti po dvi kurtizanes. Savo dukterį Raudonžiedę ponia Li pastatė skersai stalą priešais Ištikimojo Fango vietą. Šitaip jis galėjo matyti visą jos gražumą ir grakštumą – nuo šypsenos veide iki grakščiai siūbuojančių klubų. Ir dar ji turėjo progą patraukti jo dėmesį savo švelniu, ausį glostančiu balsu, kurį tobulai valdė kaip Sudžou stiliaus meistrė. Šalia Raudonžiedės ponia Li pastatė nė iš tolo jai žavesiu neprilygstančią kurtizanę iš kitų namų. Kitos trys kurtizanės – Mažasis Feniksas, Žalioji Slyvaitė ir Pavasario Žolelė – stovėjo priešais kitus perspektyviausius svečius: Iškilnųjį Tangą, Santaikųjį Paną ir Įžvalgųjį Lu.
Mano postas turėjo tą privalumą, kad leido laisvai žvalgytis po visą sceną. Buvau mačiusi daug žavių vyrų „Slaptajame nefrito take“ – vakariečių ir kinų, jaunų ir senų, apsimetančių dideliais veikėjais ir iš tikro didelių. Į svetainę įėjus Ištikimajam Fangui viskas aplink tartum sušilo ir nušvito. Mėginau įsižiūrėti į smulkiausius jo veido bruožus, tyrinėdama, kur slypi garsusis jo žavesys. Pagal drabužį atrodė vakarietiškai ir šiuolaikiškai. Tačiau taip buvo apsirengę daugelis svečių. Plaukai buvo apkirpti ir sutepti pomada tuo stiliumi, kurį buvau mačiusi mados žurnaluose. Irgi nieko ypatinga. Veidas pailgas ir, mano akimis, niekuo neišsiskiriančių bruožų. Tačiau po kelių minučių ėmė atrodyti kitaip. Negalėjau pirštu durti, kur yra skirtumas, nes jo bruožai kas akimirką mainėsi: klausydamasis, ką kalba draugai, dėmesingai kilstelėdavo antakius. Šypsantis akių kampučiuose susimesdavo raukšlelės. Rimtai kalbant akys buvo didelės ir tamsios. Dar jį patyrinėjusi nusprendžiau, kad jis atrodo kaip didikas iš paveikslo. Mačiau, kaip jo žvilgsnis krypsta į moteris ir jas patraukia. Kaskart pažvelgus į kurią nors moterį jo antakiai vos įžiūrimai krustelėdavo aukštyn, tarsi pirmąkart išvydus jos grožį, o įkandin sušvisdavusi šypsena buvo šelmiška, paslaptinga ir kažką žadanti. Įdėmus žvilgsnis būdavo skirtas tik jai, nors trukdavo tik kelias sekundes. Tačiau per tas kelias sekundes matei, kaip kurtizanę užplūsta geismo banga. Net tos kurtizanės, kurių seksualiai netraukė vyrai, buvo pamalonintos, kad patraukė jo dėmesį. O tada pastebėjau, kad jis paeiliui akimis smaigsto ir į palydoves, kurios jaunesnėmis dienomis pačios buvo kurtizanės ir jau seniai netraukė niekieno ilgo žvilgsnio. Jos atgijo nuo jo dėmesio.
Jo elgesys su vyrais buvo toks pat charizmatiškas, tik labiau pasireiškė linksmai geraširdiška maniera, kuri kiekvienam vyrui leido pasijusti patikimiausiu jo paslapčių klausytoju. Jis įtraukė į pokalbį visus užstalės draugus – nė vienas nebuvo paliktas nuošaly. Jis kėlė klausimus, atidžiai klausėsi, skatino nusimesti drovumą ir vardijo teigiamas jų savybes, nenusileisdamas iki pigaus gražbyliavimo. Žiūrėjau kaip pakerėta ir tikėjau, kad jis tikrai toks, koks rodosi.
Mačiau, kuri iš moterų labiausiai patraukė jo dėmesį, ties kurios veidu ilgiausiai užsibuvo žvilgsnis ir kuri buvo apdovanota paslaptingesne šypsena negu kitos. Kaip ir buvo tikėtasi, kol kas tai buvo Raudonžiedė.
– Man teko būti šimtuose pokylių, – pasakė Raudonžiedė, – bet dar niekada neteko ragauti tokių puikių valgių. Dėkojame už dosnumą mūsų pokylio šeimininkui.
Ištikimasis savo ruožtu padėkojo poniai Li už surengtą pokylį. Man buvo įdomu, ar jis suprato, kad Raudonžiedės pagyrimai nenuoširdūs. Ji nė kąsnelio neparagavo. Mums buvo neleidžiama valgyti. Jei pasiseks, galėsiu paragauti to, kas liks po vaišių.
Man šūktelėjo vienas girtas svečias.
– Ei, gėlele! Valgyk! Neliūdėk!
Jis lazdelėmis suėmė žvilgantį šukučių minkštimą ir pakėlė man prie lūpų. Kaip galėjau tam vyriškiui neleisti būti geram? Glustelėjęs prie pravirų mano lūpų, moliuskas išsprūdo iš vyriškio laikomų lazdelių ir nusliuogė nauju mano švarkeliu nuo krūtinės iki kelių. Vyriškis kažką suvapėjo atsiprašydamas ir vesdama jį pasodinti ponia Li ramino, esą jis nekaltas, vien tik toji nevėkšla. Burtų Moliūgėlis net išsižiojo. Ant švarkelio liko riebi šliūžė.
– Mėnesio uždarbis, – sudejavo ji.
Užsispyriau neatrodyti nusipelniusi priekaištų. Buvau niekuo dėta.
Netrukus išgirdau kažkokį erzelį. Susiriejo dvi kurtizanės – tos, kurias pamačiusi ponia Li neapsidžiaugė. Visa užstalė susikuždėjo lyg pūstelėjus vėjo šuorui – sužinojau, kad jos varžovės ir tas stotingas vyriškis, kuriam abi stovėjo už nugaros, pastaruosius porą metų vaikščiojo tai pas vieną, tai pas kitą iš jų. Ponia Li greitai išprašė įsiutusias moteris pro duris. Stotingasis vyriškis joms išėjus atsigręžė ir suvaidino suglumusį, tarsi būtų paskutinis sužinojęs, kas vyksta. Grįžusi ponia Li priėjo prie Burtų Moliūgėlio:
– Tučtuojau užimkit jų vietas – eikit abi.
Burtų Moliūgėlis stumtelėjo mane pirmyn. Atsistojau stotingajam ponui iš dešinės, o Burtų Moliūgėlis – iš kairės. Įžengiau į sceną ir dabar jau turėjau nepadaryti klaidų, o geriausias būdas jų nepadaryti buvo nieko nedaryti.
Nutaisiau mulkės šypseną ir buvau visai patenkinta savo vaidyba, kol Burtų Moliūgėlis man neįžnybo. Ji padavė man butelį ryžių vyno.
– Mikliai įpilk jam dar.
Paskui vėl žnybtelėjo.
– Mikliai pasiūlyk jam dar žuvies.
Paskui vėl įžnybo.
– Išrink ašakas.
Ji vis žnaibė mane skubindama daryti tai šį, tai tą, bet galiausiai atsilyginau pati skaudžiai jai įžnybdama. Ji spygtelėjo. Girdėjau, kaip visa gerkle užsikvatojo vyrai ir smagiai suūžė kurtizanės. Burtų Moliūgėlis paaiškino, kad užlipau jai ant kojos. Raudonžiedė ir ponia Li sėdėjo suspaudusios lūpas tarsi vos tvardydamos pyktį. Man kaito veidai, bet gręžiantis Burtų Moliūgėlio žvilgsnis sukurstė apsispręsti, kad neturiu ko gėdytis. Tada ir pamačiau į mane atkreiptas švytinčias Ištikimojo Fango akis.
– Tai bent charakteris! – pasakė nenuleisdamas nuo manęs akių.
Bene pašiepia?
Ponia Li suskubo atsiprašyti:
– Mūsų skaistuolei kurtizanei reikia dar daug mokytis. Kaip matote, Violeta dar labai jauna.
– Ar ji moka pasakoti istorijas ir deklamuoti eilėraščius? – paklausė jis.
– Ji visko mokosi.
– Tad leiskime jai šiek tiek parodyti, ką moka. Gal kokį pasakojimą, dainą ar eilėraštį. Ji gali pasirinkti.
Ponia Li dirbtinai susikuklino. Kartą buvo girdėjusi mane atmintinai deklamuojant ir supeikusi Burtų Moliūgėlį už prastus mano įgūdžius.
– Ji dar nepasiruošusi, – pasakė ponia Li, – ne tiek, kad būtų malonu jūsų ausiai. Palaukite dar kelis mėnesius. Šįvakar jums gali paskambinti citra kuri nors kita mūsų gražuolė.
Ji linksmai pažvelgė į Raudonžiedę ir nežymiai linktelėjusi davė ženklą, kad tai didžioji jos proga.
Tačiau Ištikimasis Fangas, sakytum, jos negirdėjo ir mostelėjo man eiti ten, kur laukė Raudonžiedės citra.
– Neskubėkite, kiek reikės, tiek ruoškitės, – šūktelėjo pavymui.
Ir pats uždainavo baladę apie jaunystę ir tigrus, skatindamas vyrus prisidėti. Priėjo Burtų Moliūgėlis ir sėdo prie citros. Pažiūrėjo į mane tokiomis akimis, tarsi abi būtume užlipusios ant ešafoto.
– Papasakosim apie žydinčių persikų pavasarį.
Ėmiau gintis, kad negaliu. Didžiosios pasakojimo dalies neprisiminiau.
– Klausykis, ką skambinsiu citra, – pasakė ji. – Išgirdusi tremolo sudrebėk, su glissando susvyruok, kylant gaidoms užversk akis. Nepamiršk, kad turi vaidinti natūraliai. Ir nepadaryk man gėdos, – pasakė ji, – arba per tave šiandien abi nakvosim gatvėje. Šįvakar turi progą įgyti reputaciją – gerą ar prastą, priklausys nuo tavęs.
Kambarys nuščiuvo. Visų akys nukrypo į mane. Ištikimasis Fangas plačiai nusišypsojo, tarsi iš anksto didžiuodamasis savo atrastu nauju talentu. Burtų Moliūgėlis perbraukė per citros stygas ir suskambėjo pirmosios gaidos. Užsimerkiau ir pravėriau lūpas pirmam sakiniui ištarti. Iš burnos nepasigirdo nė garso. Žodžiai įstrigo gerklėje. Kelias minutes bandžiau pradėti, o Burtų Moliūgėlis braukė per citros stygas, keletą sykių pakartojo pasakojimo įžangos gaidas. Galiausiai užsmaugta gerkle išspaudžiau kažkokį garsą ir išdrebinau žodžius:
– Ar esate girdėję pasakojimą apie žydinčių persikų pavasarį?
Žinoma, visi buvo girdėję. Jį buvo girdėjęs ir trimetis vaikas.
– Papasakosiu jį taip, kaip dar niekas nėra pasakojęs, – tariau.
Ištikimasis Fangas plačiai nusišypsojo, o į jį sužiurę svečiai pagyrė jo pasirinktą publikos linksmintoją:
– Tiesiog nepaprasta.
– Puikus pasirinkimas.
Pradėjau springdama berti žodžių kratinį, o priėjusi tą vietą, kur žvejo valtis palengva pasroviui plaukia į rojų, sukėliau tokią žodžių audrą, kad, rodės, valtis tuoj apvirs. Burtų Moliūgėlis mostelėjo man sulėtinti pasakojimą ir sekti citros garsais. Įsitempusi stengiausi, bet per vėlai arba per anksti įstodavau ir vargiai susigaudžiau, ar mano veido išraiška atitinka pasakojimo turinį. Priėjusi prie žvejo pasirodymo Žydinčių persikų pavasario šalyje, karštligiškai bandžiau prisiminti, kokį veidą turiu nutaisyti – ar pusiau nuleisti vokus, ar praverti lūpas, ar alpiai pakreipti galvą. Visa tai padariau paeiliui ir žvilgtelėjusi į Burtų Moliūgėlį pamačiau iš siaubo išplėstas akis, pirštams vis tęsiant tremolo. Tą akimirką taip suglumau, kad žodžių, kuriuos dar prisiminiau, kratinys mintyse sušoko į gumulą ir galvoje liko visiškai tuščia. Kaip persigandęs bėglys apgraibomis nusikapsčiau į rojų.
– Po dviejų šimtų metų žvejys randa dar gyvą savo žmoną… nors visi kiti mirę… ir visas kaimas sudegęs iki pamatų. Jie lipa į valtį ir kartu grįžta į rojų, ten jį pasitinka nekaltos mergelės ir čia pat pamalonina…
Vyrai griausmingai užsikvatojo.
– Čia pat pamalonina? Vah!
– Va į tokį rojų ir aš noriu!
– Nė mergintis nereikia.
Sumekenau, kad jis buvo pamalonintas gardžiomis vaišėmis – persikais ir vynu – ir kad žvejys jomis pasidalijo su žmona. Tai sukėlė dar griausmingesnį juoką. Burtų Moliūgėlis klaptelėjo akimis, jos burna taip ir liko išsižiojusi tartum nuo begarsio šauksmo. Raudonžiedė ir šeimininkė stovėjo akmeniniais veidais. Kitų namų kurtizanės vos tvardė džiaugsmą – matė, kad iš manęs nebus varžovės.
Grįžau į kambario galą užimti savosios „nedidelės puošmenos“ vietos. Šalia atsistojo Burtų Moliūgėlis ir sau po nosimi suburbėjo:
– Ji man užtraukė gėdą. Paliko kvailės vietoje. Kas man bus?
Tai mane įsiutino. Kokia jai dar gėda? Argi kas nors iš jos juokėsi?
Patarnautoja man atnešė vyno taurę. Ką tai reiškia? Vyno negavo jokia kita moteris. Ištikimasis Fangas stovėdamas kilstelėjo savo taurę.
– Viena gėlė ir spiečius bičių, tik vienas kirtis – šimtai mirčių.
Jis pamėgdžiojo klasikinį šimtametį sąmojį.
– Šįvakar, mažoji Violeta, – toliau kalbėjo jis, – vienintele daina tu pervėrei mūsų širdis ir visi žūtbūtinai susiremsim, kad tave laimėtume.
Vyrai griausmingai jam pritarė ir išlenkė savo taures. Burtų Moliūgėlis man kumštelėjo jais pasekti. Kaip žiauru versti mane kelti taurę už savo pačios fiasko. Lydima džiaugsmingų šūksnių, vienu ilgu mauku ištuštinau savo pažeminimo taurę. Baigta! Nusišypsojau. Man vis vien, ką jie mano.
– O dabar, gėlele, – pasakė Ištikimasis, – sėsk šalia manęs.
Ką tai reiškia? Dirstelėjau į ponią Li. Susiraukusi ji paragino tarną pastatyti kėdę šalia puotos šeimininko. Raudonžiedė buvo įsitraukusi į pokalbį su vyriškiu, už kurio nugaros stovėjo. Būdama puiki aktorė, ji mokėjo suvaidinti nematanti, kas vyksta. Žvilgtelėjau į stalo galą – ten tebestovėjo Burtų Moliūgėlis. Ji nusišypsojo man puse lūpų. Ji irgi laužė galvą, kas čia darosi. Man padėjo atsisėsti. Mačiau, kaip įžūliai varstydamos mane žvilgsniais kuždasi dvi gražuolės kitoje stalo pusėje. Ištikimasis pakvietė kurią nors kurtizanę sudainuoti linksmą baladę, ir ponia Li išrinko vieną iš naujųjų namų merginų, pagarsėjusią dainų atlikėją. Visi dėjosi besiklausantys, bet jaučiau, kad visas dėmesys krypsta į mane. Žinojau, ką visi galvoja: kaip keista, kad jis išsirinko tokią kvaišelę ir pasisodino šalia. Puotautojai vis garsiau klegėjo. Per kiekvieną baladės priedainį vyrai kilnojo taures skelbdami tostus. Ištikimasis Fangas drąsino mane dar gurkštelėti vyno, bet nereikalavo išlenkti taurės iki dugno. Man buvo padėta lėkštė su valgiais. Ištikimasis Fangas mostu paragino valgyti. Sušnairavau į ponią Li, ji linktelėjo. Paragavau vieno valgio, paskui kito. Žuvis buvo sultinga, krevetės – salsvos.
Pajutau prie pat palinkusį Ištikimąjį Fangą.
– Prieš septynerius metus atėjau į „Slaptąjį nefrito taką“. Man buvo septyniolika ir įsivaizdavau, kad žengiu į svajonių šalį. Amerikietė šeimininkė. Niekada nebuvau matęs svetimšalių. Tada išgirdau šaukiant išdykėlę mergaitę, o man pro kojas šmurkštelėjo katė. Ji nėrė po sofa. Atsimeni?
Pažiūrėjau jam į veidą ir po kelių sekundžių pro suaugusio žmogaus veido bruožus įžiūrėjau tą susivaržiusį berniuką, kuris stebeilijo į mane.
– Bet girdėjau, kad jūs miręs!
– Kokia baisi žinia. Kaip čia atsitiko, kad aš ją išgirdau paskutinis?
Susivaržęs berniukas išaugo į šitą juslingą, savimi pasitikintį vyrą.
Dabar prisiminiau ir tolesnius tos dienos nuotykius. Karlota įkando jam į plaštaką ir nagais perrėžė visą ranką, palikdama ilgus kruvinus rėžius. Jis mėgino apsimesti, kad tų baisių žaizdų neskauda, bet po kelių akimirkų pabalo, kietai sukando dantis, užvertė akis ir suklupęs parkrito kniūbsčias. Aplink susirinko būrys žmonių, kažkas pakvietė jo tėvą, kad tučtuojau jį išvežtų. Netrukus nukeipusį kūną išnešė du vyrai. Kitą dieną viena kurtizanė pasakė jį mirus. Bijojau, kad Karlota bus apšaukta žudike, o aš – jos bendrininke!
– Prisimeni, ko tavęs paklausiau tą vakarą prieš pat savo mirtį? – klausė jis. – Ne? Savo prasta anglų kalba paklausiau, ar tu užsienietė. Ir ką tu atsakei? Pameni?
Neprisiminiau to pokalbio, bet vienintelis atsakymas, kurį jis galėjo iš manęs išgirsti, turėjo būti „taip“.
Jis kalbėjo toliau:
– Tu kiniškai pasakei, kad nesupranti, ką sakau. O tada pasilenkei ieškoti savo katės. Pamačiau iš po sofos kyštelėjusią uodegą ir čiupau, norėdamas ištraukti. Štai tos klaidos atminimas.
Ištikimasis Fangas atsmaukė rankovę.
– Violeta Mintern, – netvirtai prakalbo angliškai. – Žiūrėk, ką man padarei.
Suvirpėjau pamačiusi balkšvus randus. Jis vėl prakalbo, šįkart žavinga kinų kalba:
– Ilgai laukiau tavo atsiprašymo, Violeta. O dabar man su kaupu atlyginta už patirtą skausmą.
Taigi jis tikrai norėjo mane pažeminti.
– Atsiprašau jūsų už visa, ką jums padarė mano katė, ir už tai, kad šįvakar blogai papasakojau istoriją, – atšakiai pasakiau.
– Turėjau omenyje ne tokį atsiprašymą. Man bus miela prisiminti, kaip pasakojai tą legendą. Žinau, tau tai buvo pirmas pasirodymas. Ir jis buvo surengtas man. Tu buvai tikrai žavi.
Netikėjau juo.
Jo veidas surimtėjo.
– Kai buvau septyniolikos, tėvas mane pasiėmė į „Slaptąjį nefrito taką“ įvesdinti į gėlių pasaulį. Man tai atrodė tarsi išsvajotas pasakų mergelių ir dievų kraštas. Jis sakė – jeigu man seksis verslas, galėsiu ten lankytis kada panorėjęs. Vien buvimas tarp tų sienų žadino kankinantį romantikos troškulį ir aš pykau ant tėvo, kad parodęs tuos džiaugsmus nedavė jų patirti. Pasiryžau tapti turtingesnis už jį ir suvilioti visas savo trokštamas tos svajonių šalies gražuoles. Atsidėjau vien šiam tikslui. Kelerius metus sėkmingai variau verslą, ir visos gražiosios gėlės, kurių tik norėjau, tapo mano. Tačiau per tą laiką pamiršau svajonių šalį, kuri mane įkvėpė šito siekti. Pamiršau grįžti ir išpildyti septyniolikmečio berniuko troškimus. Nusiraminau, bet nebuvau patenkintas. Buvau per daug užsiėmęs ir tiesiog nepastebėjau, kad kažko trūksta.
Pastaruosius dvejus metus pamažu ėmiau nuobodžiauti ir justi keistą nepasitenkinimą. Ir toliau džiaugiausi gyvenimu, bet jutau, kad stoviu vietoj. Nebuvo kur veržtis. Nusprendžiau – turiu išsijudinti, atgyti, pramankštinti sustingusius raumenis, protą ir dvasią. Tačiau kaip? Kol nesugalvojau, jaučiau, kad tas slegiantis sunkumas kamuos kaip įsisenėjęs danties maudimas.
Prieš kelis mėnesius svečiavausi seno mokyklos draugo Iškilniojo Tango surengtame vakarėlyje – jis čia sėdi galustalėje. Iškilnusis man pasakojo, kad beveik visą šį verslą užvaldė arba japonai, arba Žalioji gauja. Vienas iš pavyzdžių – „Slaptasis nefrito takas“. Vos jam ištarus tą pavadinimą prisiminiau savo svajonę ir pasižadėjau ten sugrįžti. Lėkiau genamas septynerius metus manyje slypėjusio lūkesčio. Tačiau svajonių šalis buvo dingusi. Namai buvo nebe tie.
Pasakiau Iškilniajam apie savo nusivylimą ir paklausiau, kur dingo amerikietė savininkė. Jis papasakojo man viską, kaip buvo. Man iš tikrųjų gaila, Violeta. Nepaprastai žavėjausi tavo motina ir jos sukurtu savitu pasauliu. Tačiau turiu atvirai prisipažinti – kai išgirdau tave esant Raudonžiedės namuose, mano vaizduotėje pažiro fejerverkų salvės, skelbiančios apie svajonės sugrįžimą. Žinau, čia atsidūrei ne savo noru, ir būk tikra – neturėjau apie tave geidulingų minčių. Šiaip ar taip, mano vaizduotėje tebebuvai septynmetė mergaičiukė. O dėl svajonių šalies supratau vieną dalyką – jos poveikio galią lėmė tai, kad ji paprasčiausiai nuo manęs nutolo. Tai sužadino troškimą, kartu atsirado ir tikslas. Tam tikslui pasiekti prireikė geriausių mano savybių: darbštumo, proto, mokėjimo suprasti save ir kitus. Turėjau gerai pasverti galimybes ir moralę, ambicijas ir garbę. Ankstyvą mano pasiryžimą pagauti sėkmę ir tapti nepriklausomam sužadino geismo alkis, ir jis iki šiol nepasotintas.
Kaip ir tikėjausi, vos tave išvydus sugrįžo geismo atmintis, atgimė troškimo galia, nuvilnijo jaudulio virpulys ir supratau, kad vėl kažkas ves į priekį – dar nežinau kur. Būdamas su tavim jaučiu dilgsint naują troškimą. Tas troškimas – tai nepagaunama svajonė, įkvėpsianti mane siekti naujo tikslo. Be tikslo nematau savo ateities. Esu įklimpęs į dabartį, skaičiuoju nueinančias dienas ir jaučiu įremtą mirtingumo žvilgsnį.
Širdis man spurdėjo iš pasididžiavimo ir džiugaus jaudulio, bet kartu buvau sumišusi. Nenorėjau suklysti išpildydama jo svajonę – tiksliau, jos neišpildydama.
– Jūs norite įsivaizduoti, kad aš – iš kitos tikrovės? Ar taip supratau?
– O, ne, tu visiškai tikra. Bet tu esi iš svajonės, kuri man buvo ir vis dar gali būti visa ko matas. Neprieštarausi, jei apie tave taip galvosiu? Kaip apie tą, kurios visada trokšiu prisiminęs jaunystę?
– Žinoma, padėčiau šiai jūsų svajonei neišblėsti. Ką man reikėtų daryti, kad atsitolinčiau nuo jūsų? Nekreipti į jus dėmesio?
– Jokiu būdu! Būk tokia pat žavi, kokia esi. Iš tikrųjų turėtum kaip įmanydama kurstyti mano geismą. Aš įtempsiu visą valią ir kiek įstengdamas laikysiuosi nuo tavęs atokiai. Stenkis visomis išgalėmis. Kuo stipresnis bus mano geismas, tuo tvirtesnė valia, tuo tvirtesnis gyvenimo tikslas. Štai ko man reikia – atsikratyti to nykaus pasitenkinimo.
Jis norėjo neišsipildymo romantikos. Mažumą nusivyliau. Įsivaizdavau tai, ko jis atsižadės – susiglaudusių mūsų kūnų, susipynusių rankų ir kojų, švelnių mūsų šūksnių, trumpo snaudulio po visko. Tą akimirką aistringai jo troškau ir tada nusmelkė dar viena mintis. Mano geidžiamasis yra kinas ir iki pat šios akimirkos nepagalvojau, kad jis išvis priklauso kokiai nors rasei. Kaip keista! Mokiausi gundymo meno tikėdamasi, kad niekada juo čia nepasinaudosiu. Nenorėjau tuo tikėti, niekada negeidžiau nė vieno iš šių namų svečių – negalėjau to įsivaizduoti. Norėjau romantikos, norėjau jį pažinti ir kad mūsų kūnai būtų kartu. Pasijutau išlaisvinta, išsivadavusi ir laiminga, ištrūkusi iš pančių. Iki šiol metų metus mane baidė mintis, kad kiniškoji mano dalis gali tapti sava. Mane ji piktino. Bet nuo šiol lioviausi blaškiusis tarp dviejų skirtingų savo pusių. Peržengiau slenkstį, skiriantį mane amerikietiškąją nuo kiniškosios, ir šitaip supratau, kad ta skiriamoji riba buvo tik mano vaizduotės kūrinys. Aš likau ta pati, niekuo ne kitokia, ir man nebereikėjo išsiginti savęs tokios, kokia esu. Jis troško visos manęs – ne pusės. Ir aš troškau jo viso. Kokia tragedija mums abiem! Mes vienas kitam buvom vienuolis ir vienuolė. Kankinami geismo, mes padėjom vienas kitam – kaip jis pasakė? – atgyti radus tikslą? Man dar reikėjo jį rasti. Tačiau bent tą naktį Ištikimasis Fangas buvo mano, ir visi iki vieno tai matė.
Pilna pasitikėjimo savimi sėdėjau šalia jam šnekučiuojantis su draugais. Žavėjausi neskubria jo kalbėsena, būdinga kilusiems iš šviesuomenės, idealia tarsena be menkiausių tarmės priemaišų, papuošta vienu kitu senoviniu posakiu. Tai buvo vyras, kuris manęs aistringai troško. Retkarčiais jis juokais įpindavo romanų karžygių ir mergelių vardus. Kalbėjo apie savo darbą konsorciume atėjus į valdžią naujai Jungtinių Valstijų vyriausybei. Paklausė savo svečių nuomonės apie naująjį prezidentą ir kiekvieno iš jų atsakymą perpasakojo tokiu būdu, kad jie atrodė geriau informuoti, negu buvo iš tikrųjų. Tas žmogus, kuris su šitokiu išmanymu kalbėjo apie gumos fabrikų bankroto priežastis, nė sekundės nesiliovė manęs geidęs. Jis kreipėsi į savo draugus, bet tolydžio žvilgčiojo į mane ir šypsojosi. Aš buvau jo svajonė.
– Mažoji Violeta, – staiga tarė jis, – pasakyk mums, ką manai. Ar man investuoti kapitalą į naują įrangą įsigijusias japonų įmones, kaip pataria bankininkai? Ar turėčiau pirkti žlungančias kinų įmones ir parūpinti joms naujų mašinų ir naujų vadovų? Kuris pasirinkimas man duos pakankamai lėšų sumokėti už šį prabangų pokylį?
Burtų Moliūgėlis buvo mane mokiusi į visus teiravimusis, kokia mano nuomonė, atsakyti remiantis geresniu vyro išmanymu. Pritarti jam. Bet koks kitas atsakymas jam bus ženklas, kad esu besmegenė, laikanti save išmanesne už jį, ir kad lovoje įkyrėsianti plepalais. Tačiau po dviejų taurių vyno mane buvo apsvaiginusi bravūriška drąsa, kurstoma ką tik išgirsto jo prisipažinimo. Buvau prisiklausiusi savo motinos ir jos klientų įnirtingų diskusijų užsienio investicijų tema. Tie pokalbiai man visada varė nuobodulį. Svečiai klausinėdavo vis to paties. Motina kartojo tuos pačius atsakymus, prikimštus faktų ir skaičių, prognozių ir planų. Tuos atsakymus ji repetuodavo su Aukso Balande, o Aukso Balandė patardavo, kaip gestikuliuoti. Klausydavausi pro Bulvaro duris ir paskui kartodavau tas prakalbas Karlotai, o ji klausydavosi palaimingai murkdama.
Taigi dar kartą ėmiausi mėgdžioti motiną. Pakilau nuo kėdės, tiesiai atsistojau ir gestikuliuodama atkartojau įsimintus posakius – tai man sekėsi kur kas lengviau negu apgailėtinas bandymas atpasakoti „Žydinčių persikų pavasarį“. Vaizduodamasi, kad esu ji – pasitikinti savimi, tiesi, teatrališkai valdingu jos balsu optimistiškai prabilau:
– Patarčiau ieškant atsakymo žvelgti toliau. Kam bus naudos, jei jūsų bendrovė prisidės prie Japonijos ekspansijos per savo verslą, statybas ir pelną? Ar tai nepakenks dar neapsiplunksnavusiai mūsų respublikai? Žinoma, verslininkas negali priimti sprendimų vadovaudamasis vien patriotiniais jausmais. Tačiau aš tikiu, kad naujoji respublika teikia iki šiol nematytų galimybių. Pradžioje perpirkite smunkančius kinų medvilnės fabrikus, pasinaudodami naująja respublikos politika, užmegzkite partnerystės ryšius su Amerikos kapitalo bendrovėmis. Tas medvilnės gamyklas galite pertvarkyti įsigiję naujos įrangos, pasamdę gabesnius vadovus ir gausite didesnę pelno dalį, nei gautumėte investavę į Japonijos įmonę. Japonijos verslo augimas – tai Japonijos galios augimas, tad turime žvelgti į ateitį ir būti budrūs. Taigi galėtumėte sukurti pavyzdinį naujosios respublikos komercijos modelį: pažangi kinų valdoma įmonė, palaikanti respublikai naudingą užsienio prekybos politiką.
Atsisėdau.
Ištikimasis Fangas iškilmingai linktelėjo. Vyrai prie stalo apstulbę nuščiuvo. Nė vienas nei pritarė, nei prieštaravo. Kurtizanės buvo priblokštos – mačiau, ką jos galvoja: ar tas puikavimasis savo nuomone išeis į gera, ar pakenks?
Ištikimasis nusišypsojo.
– Ketinau daryti lygiai taip, kaip dabar pasakei. Aš apstulbintas tavo žinių, o dar labiau – tavo dvasios gyvumo: kokia tu valiūkiška, pilna netikėtumų!
Vakaro pabaigoje Ištikimasis Fangas gausiai davė arbatpinigių Burtų Moliūgėliui. Atsiprašė už pasigėrusio savo jaunesniojo brolio elgesį – už tai, kad jis išterliojo mano švarkelį šukutės kąsniu. Pridėjo tokią sumą, kurios būtų pakakę trims naujiems švarkeliams vietoj sugadintojo.
– Ežero vandens žalumas, – tarė jis. – Ta spalva derėtų tau prie akių.
O tada poniai Li pasakė norėsiąs būti pirmasis skaistuolės kurtizanės Violetos garbei iškeltos puotos šeimininkas.
– Tikiuosi, pernelyg neišlaidausite, – paerzinau jį, – juk niekada manęs neturėsite.
– Kodėl gi neturėsiu?
– Sakėte, norėtumėt amžinai manęs trokšti ir kad tas sapnas niekada neišsipildytų.
– A! Visiškai teisingai. Sapnas toks ir turėtų būti. Bet mes nesapnuojame ir galime valdyti savo gyvenimą. Galiu tavęs trokšti, galiu tau mergintis ir galiausiai tau leidus išpildyti savo troškimą tavo lovoje – nebent tebeturi tą katę.
Mums grįžus į savo kambarį Burtų Moliūgėlis nesitvėrė džiaugsmu dėl mūsų sėkmės.
– Žinoma, pasakojimą apie žydinčių persikų pavasarį reikia nušlifuoti. Bet dabar mums nebereikia slėpti tavo pusiau vakarietiškos kilmės. Apie tavo eurazijinį kraują visi kalba kaip apie privalumą.
Iki tol nebuvau iš jos girdėjusi žodžio „eurazijinis“.
– Girdėjau, kaip šiuo žodžiu kalbėdamiesi tave apibūdino Ištikimasis ir kitas vyriškis. Tą žodį jie tarė be paniekos. Greičiau dar labiau pabrėždami tavo vertę. Jie kalbėjo, kad esi eurazijietė, bet puikiai kalbi kiniškai. O dabar jis dar ir kels pokylį tavo prisistatymo proga! Tai turėtų reikšti, kad jis nusipirks tavo nuvainikavimą.
Nesakiau jai, ką kalbėjo Ištikimasis. Ji būtų saviškai išvertusi tuos žodžius iškreipdama jų prasmę.
Pakėliau Karlotą. Ji murkė, o aš jai priminiau berniuką, kurio ji vos nepražudė. Ji buvo laiminga kaip ir aš, kad jis sugrįžo.
Po to pirmojo pobūvio pasklidę gandai pateko į bulvarinius laikraščius. „Ji eurazijietė ir puikiai kalba abiem kalbomis.“ „Jos pasakojimas buvo žavus ir natūralus, nesurepetuotas.“ „Ji lengvai ir laisvai palaikė pokalbį su įtakingais vyrais įvairiomis temomis, be kita ko, ir apie užsienio verslo įtaką.“ Laikraščiuose mirgėjo įžymiųjų ir galingųjų pavardės: Iškilniojo Tango, kuris su keliais bankais – savo partneriais – finansavo kelių pastatų palei krantinę statybą. Įžvalgiojo Lu, kurio tėvas buvo susitikęs su Jungtinių Valstijų generaliniu konsulu aptarti užsienio paskolų. Vienas vyriškis susitikinėjo su garsia aktore. Kitas turėjo pavydėtiną retų tapybos ritinių kolekciją.
Dauguma gandų buvo susiję su vakaro šeimininku Ištikimuoju Fangu. Moskitų spaudos paskalų skiltyse buvo minimos jam priklausančios laivybos bendrovės, pageidaujami prekybos maršrutai, kuriuos jam pavyko išsiderėti. Buvo vardijami jo porceliano fabrikai Honkonge ir Makao. Iššniukštinėta, kad jis kilęs iš vienos žymiausių Šanchajaus šviesuomenės šeimų, svariai prisidėjusios kuriant naująją respubliką. Ir visi bulvariniai leidiniai paminėjo, kad skaistuolė kurtizanė Violeta turinti kinės veidą ir žalias vakarietės akis, paveldėtas iš garsiosios amerikietės kurtizanių namų savininkės Lulu Mimi. „Kaip pasisekė „Raudonžiedės namams“, kad gavo tokią nepaprastą gėlę. Kokių dovanų jis atneš jai kitą kartą? Gal tai bus puodeliai su lėkštutėmis arba didelės sriubinės su svetimšalių giminių herbais? Kokios giminės herbas puikuosis ant jos daiktų? Gal jos motinos amerikietės?“
Eurazijietiška išvaizda tapo ne mano trūkumu, o privalumu. Be Ištikimojo, prisistatymo pokylius mano garbei iškėlė dar vienuolika vyrų. Ponia Li gyrėsi tuo skaičiumi sakydama, kad po antrojo pokylio būtų kiek perdėta kitus vadinti prisistatymu. Nė vienas nebuvo toks prašmatnus kaip pirmasis pokylis, kurio šeimininkas buvo Ištikimasis. Aš sėdėjau prie stalo šalia jo. Kurtizanės susėdo už vyrų, kurie buvo Ištikimojo svečiai. Tų vaišių valgiai buvo dar retesni negu ankstesnio pokylio – tokių niekas nebuvo ragavęs, tai buvo tikras dievų maistas. Jis nusamdė muzikantus ir mano garbei buvo pakviestas net amerikietis, skambinantis bandža – šio instrumento niekada nebuvau girdėjusi ir jis man skambėjo kaip citra išprotėjusio muzikanto rankose.
Tikėjausi, kad Ištikimasis vaikščios pas mane kasdien ir apibers dovanomis, norėdamas stipriau pajusti trokštamo mano nuvainikavimo lūkestį. Tačiau jis ateidavo kas penkias šešias dienas ir neatsiųsdavo net atviruko, kad būtų lengviau ištverti tą laiką. Burtų Moliūgėlis jam į namus įvairiais pretekstais siuntinėjo raštelius: „Violeta šį vakarą dainuos naują dainą.“ „Violeta vilkės naują švarkelį, kurį įsigijo per jūsų dosnumą.“ Visada ateidavo tas pats atsakymas: „Jis išvykęs iš Šanchajaus.“
Jis neperspėjęs pasirodydavo pavakare, kai namuose būdavo tylu. Visada atnešdavo kokią neįprastą dovaną. Viena jų buvo auksinė žuvelė dideliame inde, ant kurio sienelių buvo išpieštos septynios auksinės žuvelės.
– Ta žuvytė – tai laiminga aštuntoji. Su gausybe nupieštų draugių ji nesijaus vieniša.
Po to apsilankymo nieko apie jį negirdėjau dešimt dienų. Kai atsirado – kaip visada netikėtai, – turėjau slėpti kylantį susierzinimą. Neleidau sau manyti galinti ko nors reikalauti. Romantišką mūsų ryšį temdė komercija. Jis dėl manęs išlaidavo, Burtų Moliūgėlis iš jo gaudavo arbatpinigių, aš – dovanų. Tuo tarpu ponia Li ir Burtų Moliūgėlis kartu skaičiavo, kiek jis dar būtų linkęs išleisti.
– Nesitikėkime, kad tos sumos prilygtų gaunamoms Raudonžiedės, – pasakė ponia Li.
Grįžusi į mano kambarį Burtų Moliūgėlis tarė:
– Tu pelnysi daugiau negu Raudonžiedė. Poniai Li dar parodysim, ko esam vertos.
Likus pusantro mėnesio iki sutartos mano nuvainikavimo dienos atvykęs Ištikimasis pabuvo tik valandą. Mums su Burtų Moliūgėliu pasakė išvykstantis verslo reikalais į Jungtines Valstijas. Atsainiai mestelėjo, ir tiek. Žinojau, kad vien nuvykti į San Fransiską reikia mėnesio! Jei jis išvyks, gali ir negrįžti pasiūlyti kainos už mano nuvainikavimą. Gal jis niekada nebegrįš, kaip ir motina.
Aš per daug apsižiojau. Jis norėjo neišsipildžiusio romantiško ryšio. Buvau naivuolė. Nesupratau arba jo, arba apskritai kinų vyrų, arba seksualinių paslaugų pirkimo dėsnių.
– Jūsų ilgai nebus, – pasakiau, – gali taip susiklostyti, kad praleisite mano penkioliktąjį gimtadienį vasario dvyliktą.
Jis susiraukė.
– Grįžęs aš išsipirksiu puikia gimtadienio dovana.
– Ponia Li tikisi, kad tuo metu įvyks mano nuvainikavimas.
Jis vėl susiraukė.
– Aš to nesupratau… Nepataikiau apskaičiuoti laiko. Suprantu, kad nuvyliau.
Jis suėmė mano ranką, bet nepažadėjo atšaukti kelionės. Nusivylusi nieko neatsakiau.
Burtų Moliūgėlis bandė Ištikimąjį nuo kelionės atkalbėti. Priminė pastaruoju metu nuskendusį „Titaniką“. Nelabai seniai dugnan nuėjusį japonų laivą. Tais metais ledkalniai ir taifūnai buvo labai grėsmingi.
Po mėnesio ponia Li pasakė, kad vienuolika vyrų, kėlusių mano garbei puotas, mielai nusipirktų teisę mane nuvainikuoti. Ištikimojo tarp jų nebuvo. Ji paplekšnojo man ranką.
– Skambinau jam. Paprašiau sekretorės išsiųsti jam telegramą, raginančią pagalvoti. Sekretorė sakė, kad jį sunkiai pasiekia net telegramos. Tačiau žadėjo pamėginti.
Ponia Li išvardijo vyrus, norinčius dalyvauti aukcione. Pirmąkart susidūriau su faktu, kad vienas iš tų vienuolikos vyrų įgis teisę mane pralaužti ir paleisti verstis savo amatu. Tarp jų nebuvo nė vieno, kuris nebūtų kėlęs pasidygėjimo. Ar tai bus tas pagyrūnas, ar tas senis, tinkantis man į senelius, ar tas, kuris net šalčiausiomis dienomis blizga riebiu prakaitu? O gal tas juokingas savo nuomonę vis kišantis kvėša? Vienas vyriškis mane gąsdino – liesas, mažomis skvarbiomis akutėmis. Niekada nesišypsantis. Laikiau jį gangsteriu. Buvo keletas tokių, kurių kitos kurtizanės būtų neatsisakiusios. Jų nebūtų atgrasęs tų vyrų lėkštumas, svarbu, kad jie turėjo pinigų. Jie nesidomėjo mano nuomone. Nesitikėjo, kad suprasiu jų pokalbius su draugais. Negirdavo mano dvasios polėkio. Aš jų nedominau, tik mano tarpkojo kaina. Per savo surengtas kviestines vakarienes jie manęs prašydavo tik papasakoti apie žydinčių persikų pavasarį. Nes bulvariniuose laikraščiuose buvo skaitę, kad neblogai pasakoju šią istoriją.
Buvo paskelbta mano nuvainikavimo data: 1913 metų vasario 12-oji, penkioliktasis mano gimtadienis ir imperatoriaus atsistatydinimo metinės. Dukart palanki diena švęsti. Mintyse greitai atlikau skaičiavimus. Liko penkios savaitės. Ar Ištikimasis jau pakeliui į namus?
Mano garbei buvo iškelta daugiau pokylių. Bet ponia Li sakė jų metu mane buvus tokią vangią, kad ji turėjusi kiekvienam vyriškiui teisintis, esą mane kamuoja galvos skausmai.
Varžovai buvo įleisti į mano buduarą išgerti arbatos. Burtų Moliūgėlis visada būdavo šalia, kad kuris nors vyras pirma laiko iš manęs nepaimtų mėginio. Nebegalėjau išvengti minčių apie tai, kas neišvengiama. Kiekvieną vyrą įsivaizdavau liečiant neliestą mano kūną. Visi jie buvo atgrasūs įsibrovėliai.
Dienos bėgo nesulaikomu greičiu. Puikiai suvokiau, kad ponia Li netrukus priims sprendimą remdamasi gautomis dovanomis. Maldavau jos pagalvoti apie mano jausmus ir palaukti, kol grįš Ištikimasis Fangas. Aiškinau, kad nepajėgsiu nuslėpti pasidygėjimo nė vienu iš galimų kandidatų ir jie pasijus apgauti. Jei vyras bus šiurkštus, gal niekada neatsikratysiu pirmo karto siaubo. Prarasiu gebėjimą atsiliepti į būsimų lankytojų meilinimąsi. Kartą man pasirodė, kad ji bent kiek mane atjaučia.
– Panašiai ir aš jaučiausi prieš nuvainikavimą, – pasakė ponia Li. – Tikėjausi vieno gerbėjo, bet laimėjo kitas, tinkamas man į senelius. Maniau, kad nusižudysiu. Atėjus metui stipriai užsimerkiau ir vietoj to vyro įsivaizdavau kitą. Įsivaizdavau, kad ir aš esu kita. Aš ir buvau kita. Kai jis įsilaužė pro mano vartus, iš skausmo tiesiogine prasme praradau nuovoką. Supratau – skausmas būtų buvęs toks pat, kad ir kas būtų į mane įsiveržęs. Tas vyriškis paskui man pasakojo, kad jam stumiantis pirmyn klykiau prašydama atsiimti pinigus. O paskui nualpau. Vyras liko tuo patenkintas. Pasakė, esą tai įrodymas, jog tikrai buvau nekalta. Gali apsimesti apalpusi. Bet tai gali atsitikti ir neapsimetinėjant.
Ponios Li žodžiai buvo menka paguoda.
Vieną dieną, likus mažiau negu dviem savaitėms iki paskirtos nuvainikavimo datos, ponia Li ėmė be paliovos linksniuoti vieną gerbėją, kuriam priklausė septynios gamyklos, gaminančios įvairias detales: automobilių priekinius žibintus, porcelianinių klozetų grandinėles vandeniui nuleisti ir panašiai. Kasmet jo turtas patrigubėdavo. Jis nebuvo iš pačios garbingiausios šeimos, bet šių dienų Šanchajuje prestižą buvo galima nusipirkti ir niekas nesuko galvos dėl tavo kilmės. Jo pasiūlymas taip smarkiai pranoko visų kitų, kad būtų buvę kvaila jo atsisakyti. Iki tol ji nesakė, kieno pasiūlyta kaina aukščiausia. Tai man neturėjo rūpėti. Tačiau dabar aukščiausios kainos siūlytojas ėmė nekantrauti. Esą jis palauksiąs dar tris dienas, o paskui jo pasiūlymas gali išgaruoti. Jei taip atsitiktų ir apie tai pasklistų žinia, ir kiti gali atsiimti savo pasiūlymus. Tada aukcionas prasidėtų iš naujo, nuo mažesnių siūlomų kainų, nes vyrai žinotų – liko per mažai laiko ištaisyti lankytojo atsimetimo pasekmes. Ji su atsiprašymo išraiška veide pasakė, kad mano nuvainikavimą greičiausiai nusipirks tas niekada nesišypsantis liesas vyriškis.
– Tai ne tragedija. Jei suteiksi jam palaimą, jo veido išraišką gali pakeisti šypsena, – pasakė ji. – Tada jis nebeatrodys toks atgrasus.
Dvi dienas negalėjau nei miegoti, nei valgyti. Gailėjau savęs. Antrąją dieną tapau pati sau atstumianti. Trečiosios dienos rytą prisiminiau, ką ponia Li kalbėjo apie užmerktas akis ir įsivaizdavimą, kad esi kita. Nenorėjau būti be nuovokos. Nenorėjau būti besmegenis gyvas lavonas. Niekada nesiruošiau stoviniuoti kaip puošmena ar visą naktį gulėti išsišiepusi kaip kvaiša. Nenorėjau, kad didžiausia mano laimė būtų palengvėjimas viskam pasibaigus.
Prisiminiau, kaip nekenčiau savo motinos priežodžio „verčiama būtinybės“. Kadaise maniau, kad ji šitaip dangsto savanaudiškus įgeidžius. Dabar man dingtelėjo, kad priimdama tokį požiūrį ji bandė susitaikyti su prasta situacija, stengdamasi negalvoti apie save. Ji darė tai, kas buvo būtina. „Kiekviena sunki padėtis turi savas aplinkybes, – sakydavo ji, – ir tik tu jas žinai. Tik tu gali nuspręsti, kas būtina, kad viskas baigtųsi kuo geriau.“ Mąsčiau apie aplinkybes, į kurias buvau patekusi. Nežinojau, kokia baigtis galėtų būti geriausia. Nežinojau, kokio sprendimo reikėjo jai pasiekti. Bet nusprendžiau nesižudyti ir neprarasti galvos. Įsikibusi šios minties daugiau savęs nebegailėjau, nebesijaučiau pati sau atstumianti. Nebesijaučiau bejėgė. Tik negalėjau atsikratyti pasidygėjimo tuo džiūsna.
Tą dieną, prieš pat poniai Li duodant atsakymą kaulėtajam vyriškiui, nuo Ištikimojo atėjo telegrama, pranešanti poniai Li, kad jis atvyks tą pačią dieną. „Kalbėsime apie teisę nuvainikuoti Violetą. Atleiskite, kad vėluoju pateikti pasiūlymą. Asmeniškai paaiškinsiu, kodėl sugaišau.“
Dvi valandas žingsniavau iš kampo į kampą svarstydama, ar pakaks jo pasiūlytos sumos. Telegramą ponia Li nusinešė į kitą kambarį. Po minutės išdygo tarpduryje ir linktelėjo plačiai šypsodamasi.
– Gausi, ko norėjai, – pasakė ji.
Turėjau džiūgauti. Bet nusmelkė baimė. Mes pradėjome nuo romantiškų ryšių, kurių esmė – visada vienas kito trokšti ir niekada nesulaukti troškimo išsipildymo. Tai, ką gausiu, gali būti ne tai, ko norėjau. Kodėl taip ilgai nieko iš jo negirdėjau? Atsiguliau į lovą nuo visų pasislėpusi pagalvoti apie tai, ko norėčiau. Man toptelėjo išblaivinanti mintis: aš žengiu – laisva valia – į kurtizanės gyvenimą. Iki tol neturėjau iš ko rinktis, tik ja tapti. O dabar renkuosi būti su Ištikimuoju. Toks gyvenimas buvo viskas, ko norėjau. Bet kartu žinojau, kas laukia: tapsiu kurtizane, ir tai nulems mano ateitį. Net jei vieną dieną išeisiu iš kurtizanių pasaulio, neįstengsiu visiškai nusimesti kurtizanės praeities – nei savo pačios, nei kitų akyse.
Likus dviem dienoms iki nuvainikavimo grįžo Ištikimasis. Meldė atleisti, kad tiek prisikankinau. Sakė jau seniai paruošęs pasiūlymą ir liepęs savo sekretorei jį išsiųsti. Ji šito taip ir nepadarė. Pasiūlymas buvo rastas jos stalčiuje po kitu laišku, kurį buvo parašiusi jam. Jis parodė man tą laišką:
Aš dora moteris ir stropi darbuotoja. Trejus metus neprieštaraudama, nė karto neapsirikdama dariau viską, ką liepdavote. Tai tik mano nelaimė ir kaltė, kad širdyje puoselėjau meilę jums, ir tai buvo juo sunkiau pakeliama, nes jūs šito niekada nepastebėjote. Galėjau ir toliau gyventi nepastebėta. Bet negalėjau žiūrėti, kaip save atiduodate padarui be jokios moralės, kuriam nereikia nieko, ką savyje turite gera, vien tik jūsų pinigų. Atsiprašau, kad neįvykdžiau to, ką liepėte. Tai vienintelis kartas, kai jums nepaklusau.
– Kai visi išėjo iš darbo, ji pasikorė mano kabinete, – pasakė jis. – Tada ir sužinojau, kad mano laiškas tau nebuvo išsiųstas.
Pasibaisėjau. Įsivaizdavau jos kančias. Aš irgi puoselėjau meilę Ištikimajam. Būčiau nepajėgusi jos slėpti trejus metus. Bet nebūčiau nusižudžiusi.
Per mano nuvainikavimo ceremoniją ponia Li, įkalbėta Burtų Moliūgėlio, iškėlė tariamas vakarietiškas vestuves. Į Ištikimojo pasiūlymą įėjo ir sutartis vienus metus būti mano globėju. Leidau sau patikėti, kad būsiu ne šiaip nuotaka, bet ir žmona. Jau troškau tapti ja iš tikrųjų.
Vestuvių išvakarėse buvo atsiųsta suknelė – Ištikimojo dovana. Tai buvo amerikietiška vestuvinė suknelė iš dramblio kaulo spalvos šilko, su smulkiais perlais, kurie vientisu srautu liejosi nuo krūtinės iki gurnelių, apguldami mano kūno linkius. Prie suknelės jis pridėjo ir atlasinius aukštakulnius batelius, o pagal jo raštiškus nurodymus turėjau būti palaidais plaukais, vien su perlais puoštu organzos šydu, nuleistu ant veido. Pažiūrėjusi į veidrodį nepažinau savęs. Nebebuvau naivi jaunutė mergaitė. Atrodžiau išprususi ir šiuolaikiška, elegantiška ir išlaki. Kryptelėjau klubus vienaip, paskui kitaip. Šydas kilstelėjo aukštyn ir aiktelėjau pamačiusi kitokį veidą. Tada jis dingo. Pasigręžiau į šoną ir vėl pamačiau pasikeitusį veidą. Šįkart savyje atpažinau motinos bruožus. Dar niekada taip aiškiai nebuvau jų mačiusi. Vilkėjau tokio pat stiliaus suknelę kaip ji. Kryptelėjau klubus kaip ji. Tokia pat išraiška veide, su kokia ji laukė, kad vienas kinas – mano tėvas – netrukus ją pasiguldytų.
Ištikimasis liko patenkintas pamatęs mane su vestuviniais drabužiais. Jis vilkėjo pagal užsakymą pasiūtą anglišką kostiumą. Palinkusi į jį sukuždėjau, kad šiąnakt būsiu jo pasakų mergelė, kokią jis norėjo suvilioti „Slaptajame nefrito take“. Po dvylikos patiekalų pokylio buvo išneštos Ištikimojo vestuvinės dovanos – jos turėjo pakeisti mano buduaro apystatą: naujausios Vakarų mados pietų stalas su kėdėmis, krėslas, sofa, šezlongas, trys gėlių stoveliai, rašomasis stalas, knygų spinta, krūva angliškų romanų, komoda, dvi drabužių spintos, vakarietiška lova su baldakimu, persiškas kilimas, trys Tifanio šviestuvai ir stalinis gramofonas Victrola. Ceremonijos pabaigoje jis man užmovė nefrito ir deimantų žiedą. Ant vieno gėlių stovelio diskretiškai padėjo raudono šilko voką su pinigais – jį, mačiau, paėmė ponia Li.
Jis padėkojo vestuvių svečiams ir pirmas pasuko į buduarą. Sekdama paskui Burtų Moliūgėlį sulaukiau drąsinamo jos linktelėjimo, bet veide buvo susimetusios rūpesčio raukšlelės. O gal tai buvo užuojauta žinant, kas manęs laukia?
Durų stakta buvo nukabinėta raudonomis vėliavėlėmis, tarpduris kone užkimštas gėlių vazomis. Kambarį apšvietė du šviestuvai, dvelkė rožėmis ir jazminais. Vestuvinė lova buvo uždengta auksinėmis šilkinio batisto užuolaidomis.
Burtų Moliūgėlis įėjo nešina pašildytais drėgnais rankšluosčiais ir arbata. Padavė degtukus didžiosioms žvakėms įžiebti.
– Nėra reikalo sekti tais atgyvenusiais papročiais, – pasakė Ištikimasis.
Mane tai nuvylė. Mėgau tariamų vestuvių apeigas, kurias matydavau vaikystėje. Jis davė Burtų Moliūgėliui arbatpinigių – tai rodė, kad ji gali išeiti. Durys užsidarė ir mes pirmąkart likom vieni.
– Mažoji mano belaisvė, – pasakė jis ir nužvelgė nuo galvos iki kojų.
Pabučiavo mane. Burtų Moliūgėlis aktoriui to neleisdavo. Perbraukė rankomis man per nugarą, per šonus ir pabučiavo kaklą – man akyse sutavaravo nuo tų pojūčių. Grįžo prie mano lūpų. Jaučiau – tai meilė. Atsagstė suknelę. Viskas vyko taip greitai – neprisiminiau, ką turėčiau daryti. Buvau patenkinta, kad neprašė manęs dainuoti. Užkėlė apatinį sijoną ir išlaisvindamas iš likusių drabužių bučiavo kiekvieną naujai atidengtą mano kūno dalį. Nevaržomai mane tyrinėjo, glostė krūtis. Tai buvo meilė.
Mostelėjo man eiti į lovą. Šmurkštelėjau už užuolaidų ir kiek įstengdama grakščiau įsitaisiau ant šono. Pro auksinę uždangą žiūrėjau į jo šešėlį jam neskubriai nusirengiant. Jam praskleidus uždangą pamačiau, kad jau įsiaistrinęs. Tikėjausi tai įvyksiant bent kiek vėliau. Staiga pabūgau. Žinojau, kas artinasi – arbūzo perskėlimas, liepsnojantys akmenys, almantis žydinčių persikų pavasario kraujas. Jis atsigulė šalia ir ėmė apžiūrinėti mano veidą, glostyti skruostų, smakro, nosies ir kaktos nuokalnes. Kai palietė virpančias lūpas, jos nejučia prasivėrė.
– Būk užsičiaupusi. Nepraverk lūpų, kad ir ką daryčiau. Šiukštu, nė garso.
Jis vėl ėmė pirštais vedžioti per mano veido išlinkius ir įlinkius ir aš užsimerkiau. Staiga pajutau, kad jo plaštaka suėmė mano gėdingą vietą. Išgąstingai aiktelėjau, paskui sumurmėjau atsiprašymą.
Jis nusijuokė.
– Ak, viskas gerai, čia ne vaidyba. Čia tikrai tu.
Priminė likti užsičiaupusiai. Švelniai spustelėjo man gėdingą vietą, tarsi tikrindamas persiko sirpumą.
– Štai jis, tas perlas, tavo vidurys, – pasakė jis. – Kaip žavingai blyškiai rausvas. Pataikiau tau parinkti perlų vėrinio spalvą.
Jis parodė vėrinį ir tada stumtelėjo perlus man į plyšį tarp kojų.
– Antai, – pasakė jis, – perlas tarp perlų.
Jis staiga truktelėjo vėrinį aukštyn ir man kvapą užgniaužė nuo mėšlungiško netikėtumo.
– Būk užsičiaupusi, – griežtai įsakė.
Buvau juo benusivilianti. Tvirtai suspaudžiau lūpas, bet, nors labai stengiausi, jos vis prasiverdavo. Jis po klubais man pakišo pagalvių, kad gėdinga vieta pakiltų aukščiau. Mane vis labiau ėmė panika. Ar tai bus Kopimas į kalną? Jis sulenkė man kojas ir spustelėjo, kad plačiai išsiskėsčiau. Paukštis dvigubais sparnais? Žuvėdros sparnai ant uolos krašto? Jis atsiklaupė man tarp kelių. Jaučiau, kaip jo stiebas baksnoja mano angą, jis iš lėto įstūmė galiuką ir aš jau pasiruošiau skausmui. Bet dabar mes ėmėm suptis nuo šono ant šono. Žemyn smingančių erelių pora. Nusišypsojau jam manydama, kad jau įėjo į mane. Jis atitraukė nuo manęs klubus. Nusprendžiau, kad jis iš tų vyrų, kurie greitai baigia. Nieko. Nuvainikavimas praėjo sėkmingai. Pasakysiu Burtų Moliūgėliui, kad netiesą kalbėjo. Anoks čia skausmas.
Staiga jo smaigas stipriai bedėsi į mane – šįkart pasistūmėjo giliau, perskrodė kiaurai. Kad ir kaip prigrasinta Burtų Moliūgėlio, ėmiau klykti ir stumti jį nuo savęs. Jis prispaudė mano rankas prie patalo ir įsistebeilijo į burną.
– Dabar gali išsižioti. Kita tavo burna jau irgi atverta.
Niekas manęs tam neparuošė. Nei Burtų Moliūgėlio nurodymai, nei jos perspėjimai, nei jo ilgesys, nei mano geiduliai, nei aktoriaus duotos pamokos, nei mūsų troškimai – neišsipildę ir išsipildę, – viskas išnyko ir aš maldavau jį liautis.
Bet kodėl jis turėjo liautis? Tai nebuvo nei romantiškas ryšys, nei ilgesingas troškimas. Jis sumokėjo už mano skausmą. Tai buvo verslas.
Reklama: Šviestuvai Pigiau
