Pasiskolinęs pinigų su gangsteriškomis palūkanomis iš „Vilniaus brigados“ boso Georgijaus Dekanidzės ir pradėjęs prabangių amerikietiškų limuzinų nuomos verslą dar neturintis trisdešimties metų vilnietis iš Kalvarijų gatvės Jurijus Kadamovas, žmogus, kurio gyvenimiškoji patirtis ir išsilavinimas apsiribojo vos keleriais metais mokslų profesinėje technikos mokykloje, grojimu būgnais Vilniaus restoranuose ir klubuose per šokių vakarus, netrukus įklimpo į beviltiškas skolas. Tadjo laukė ne tik bankrotas, bet ir „brigadinių“ suorganizuota iki šiol nežinoma bausmė skolininkui. Išpardavęs viską, ką turėjo vertingesnio, – butą, pradėtą statyti namą už sostinės ribų, jis nusprendė ieškoti laimės, kaip ir daugelis ano meto žmonių, tikėdamasis užsidirbti ir atiduoti likusią skolą „Vilniaus brigadai“. O galiausiai išskrido į Ameriką. Nuo pirmųjų dienų Los Andžele įsikūrė Ensino rajone netoli Holivudo. Tačiau šiokia tokia patirtis su „Vilniaus brigada“ jį nuvedė į Los Andželo rusų mafiją, sudarytą iš atvykėlių iš buvusios Sovietų Sąjungos, – rusų, ukrainiečių, latvių, kitų tautybių atstovų.
Rusų mafijos priedanga buvo kuklios akvariumais prekiaujančios firmos darbuotojai, kurie apsimetinėjo įtakingais Holivudo kino studijų prodiuseriais. Vaidyba buvo tokia įtikinama, kad užkibo pirmosios aukos iš buvusios Sovietų Sąjungos. Netrukus buvo rasta bendra kalba, mat atsispirti greitai karjerai „iliuzijų fabrike“, garantuojančiai turtingą gyvenimą ir šlovę, gali retas.
Būdami riboto intelekto, turėdami skurdžią gyvenimišką patirtį, stokodami meninių gabumų vadinamieji prodiuseriai nesugalvojo nieko geresnio, nei eiti dar „Vilniaus brigados“ išmintais kruvinais pėdsakais. Jų aukomis tapo žmonės, pasižymėję Sovietų Sąjungos kinematografijoje ir turėję tikslą sukurti garsaus sovietinio kino filmo „Žmogus amfibija“, sutraukusio daugiamilijoninę žiūrovų auditoriją, holivudinį perdirbinį, tikėdamiesi tokio pat milžiniško pasisekimo Vakarų pasaulyje. Pasitelkę talentingus sovietinio kino grandus tikrieji prodiuseriai planavo įsteigti kino studiją „Matador Media“ ir įgyvendindami savo kūrybinius sumanymus įsitvirtinti svajonių fabriku vadinamame Holivude. Juk čia neprastą karjerą jau buvo padarę Ilja Baskinas (tiesa, gimęs Latvijos sostinėje Rygoje), Savelijus Kramarovas, Vladimiras Maškovas.
Vilniečio, dalyvavusio nužudant penkis žmones, byla – tik viena iš daugelio Holivudo kriminalinių istorijų. Beveik kiekvienais metais „svajonių fabriką“ drebina dramos, pasibaigusios nužudymais, savižudybėmis ir seksualiniais skandalais. Taip praeityje kuklus verslininkas iš Kalvarijų gatvės, Jungtinėse Amerikos Valstijose nuteistas mirties bausme už nužudymus ir išpirkos reikalavimą, tapo Holivudo bulvarinės žiniasklaidos herojumi, faktiškai tolygiu kalėti iki gyvenimo pabaigos nuteistam buvusiam įtakingam prodiuseriui Harvey Weinsteinui. Tarp jų tik toks skirtumas, kad J. Kadamovas apsimetinėjo įtakingu kino prodiuseriu, o H. Weinsteinas iš tikrųjų buvo talentingas – „Oskaro“ premijos laureatas, išgarsėjęs tokiais legendiniais filmais kaip „Bulvarinis skaitalas“ („Pulp Fiction“, 1994 m.), „Įsimylėjęs Šekspyras“ („Shakespeare in Love“, 1998 m.), „Niujorko gaujos“ („Gangs of New York“, 2002 m.).
Bene įspūdingiausią karjerą Holivude padaręs lietuvių kilmės režisierius, prodiuseris ir scenaristas Robertas Zemeckis, pasaulinę šlovę pelnęs kino hitais – trilogija „Atgal į ateitį“ („Back to the Future“, 1985, 1989, 1990 m.) ar „Forestas Gampas“ („Forrest Gump“, 1994 m.), apie kino istoriją pasakojančiame televizijos seriale „Kino istorija“ („The Movies“, 2019 m.) taikliai yra pasakęs: „Kinas – vienintelė erdvė, kurioje vienu metu gali atsiskleisti tiesa ir reginys. Tai mums leidžia tiktai kinas. Tik filmai gali perteikti žmogaus gyvenimo dramą ir staiga perkelti ten, kur niekada nepatektume būdami realiame gyvenime.“ Įdomiausia, kad tiktai tikros aštraus siužeto istorijos ilgainiui virsta pasaulio kino teatruose ar namų kino platformose žiūrimiausiais, kritikų ir visuomenės plačiausiaı̇ aptariamais bei svariausiais apdovanojimais įvertinamais kino šedevrais…
Iš banditų – į Holivudo prodiuserius
Pirmuoju naujos imigrantų įsteigtos kino gamybos kompanijos kūriniu Holivude turėjo tapti gana ambicingas projektas – rašytojo Aleksandro Beliajevo klasika tapusio fantastinio romano „Žmogus amfibija“ holivudinė versija. Pirmą ir vienintelį kartą dar 1961 m. šis romanas buvo ekranizuotas tiktai Sovietų Sąjungos kino kūrėjų pastangomis. Filmas tada sulaukė nemažo susidomėjimo visoje buvusioje SSRS teritorijoje. Vien tiktai kino teatruose, ne visai tiksliais duomenimis, filmą pažiūrėjo daugiau nei 65 milijonai žiūrovų. Vėlesniais metais, bet vis dar sovietmečiu, jis buvo rodomas vidurinėse mokyklose pasibaigus pamokoms ir daugybę kartų per televiziją. Sovietų kino kūrėjai didžiavosi filmu „Žmogus amfibija“, tai buvo tarsi savotiškas atsakas amerikiečiams per tarpusavio ginklavimosi varžybas Šaltojo karo laikais.
Kad ir kaip dabartiniais laikais visi stengiasi atgaivinti senas, jau primirštas istorijas, kažkodėl po šiai dienai niekas iš Amerikos kino kūrėjų vis dar nesiryžta kurti „Žmogaus amfibijos“ šiuolaikinės kino versijos. Tad Georgijus Safijevas, turėjęs išskirtinį pojūtį stambiems verslo projektams ir galimybėms iš jų nemenkai uždirbti, nutarė imtis būtent tokios neeilinės istorijos ekranizavimo.
Bet, deja, G. Safijevo ir Niko Charabadzės sumanyti grandioziniai planai nespėjo tapti realybe.
2002 m. sausį buvęs vilnietis Jurijus Kadamovas ir jo artimiausias parankinis Jurijus Michaelis sužinojo, kad G. Safijevas sugrįžo į Los Andželą. Šįkart jie nusprendė buvusį bankininką įvilioti į spąstus per jo draugą ir verslo partnerį N. Charabadzę.
Nusikaltėliai parengė planą, kad J. Kadamovo mylimoji ir vaiko motina 32 metų Natalija Solovjova paskambins jaunam prodiuseriui Nikolajui ir pasakys, jog gavo jo telefono numerį iš draugo ir nori su juo susitikti.
N. Solovjova už jai pažadėtą naują BMW automobilį sutiko išvilioti pradedantį kino kūrėją į pramanytą susitikimą su banditais, apsimetusiais įtakingais Holivudo prodiuseriais iš legendinės ir vienos didžiausių JAV kino studijos „20th Century Fox”.
Planuojant šį nusikaltimą dalyvavo ir A. Markovskis, kuris vėliau paliudijo JAV teisėsaugai, kad viskam vadovavo ir visą pagrobimo planą kurpė J. Michaelis su J. Kadamovu.
2002 m. sausio 20 d. J. Kadamovo mylimoji Natalija paskambino N. Charabadzei ir paprašė su ja susitikti. Ji prisistatė vienų labai rimtų veikėjų iš Maskvos pažįstama ir pareiškė norinti gyvai pasimatyti privačiame klube dėl vieno kino projekto, kuris turėtų sudominti Nikolajaus ir jo verslo partnerio atstovaujamą prodiuserinę kompaniją.
Susitikti buvo sutarta neva aplinkinių dėmesio vengiančių prodiuserių klube. Bet tariamas privatus klubas iš tikrųjų buvo akvariumais prekiaujančios kompanijos „Designed Water World“ biuras.
N. Charabadzei atvykus iš pradžių tvyrojo gana draugiška ir laisva atmosfera. Bent jau kurį laiką vyras tikriausiai manė, kad čia išties ta vieta, kur jis susipažins su Holivudo prodiuseriais. Mat banditai, pernelyg nesistengdami dėtis kitais žmonėmis, išties savo manieromis priminė atsainiai besielgiančius kino industrijos ryklius: A. Altmanis ir A. Markovskis žaidė biliardą, J. Michaelis ir P. Krylovas gėrė, o J. Kadamovas tiesiog stovėjo už baro. Vėliau pareigūnai nustatė, kad J. Kadamovas po baru laikė revolverį, o J. Michaelis ir A. Altmanis savo ginklus slėpė po striukėmis.
Tąkart lengvabūdiškai nusiteikusios viliotojos vaidmenį atlikusi N. Solovjova paprašė nieko neįtariančio N. Charabadzės užsakyti jai alkoholinio gėrimo kokteilį.
Bet šis spektaklis pernelyg ilgai neužtruko.
Dviguba prodiuserių žmogžudystė
P. Krylovas akimirksniu uždarė laukujes duris. Tada J. Michaelis prirakino N. Charabadzę antrankiais prie kėdės, paėmė jo raktus, piniginę ir telefoną ir nedelsdamas paaiškino, jog jis jiems reikalingas dėl to, kad padėtų įvilioti į spąstus G. Safijevą. Jų nurodymu N. Charabadzė paskambino G. Safijevui ir įtikino, kad jis kuo skubiau atvyktų į „Designed Water World“ biuro patalpas.
Tarp iki šiol sklandančių nepatvirtintų versijų yra ir tokia, kad N. Charabadzei buvo liepta įvilioti savo partnerį G. Safijevą vienu iš dviejų žudikų gaujos sugalvotų būdų. Neva žudikai sumanė, kad G. Safijevą reikia iškviesti siekiant su potencialiais Holivudo prodiuseriais aptarti jo subrandintos idėjos – klasikinio sovietų filmo „Žmogus amfibija“ perdirbinio reikalus.
Kitas kur kas labiau tikėtinas variantas – kad arogancijos nestokojęs ir dėmesį mėgęs G. Safijevas buvo suviliotas dalyvauti vienoje prestižiškiausių kino apdovanojimų švenčių. Kad kuo skubiau atvyktų į netikėtai sušauktą kino prodiuserių susitikimą, N. Charabadzė pranešė jam gavęs du paskutinius kvietimus į tą pačią dieną – 2002 m. sausio 20-ąją vykusią prestižinę Auksinių gaublių teikimo ceremoniją. Kaip žinoma, šiais Holivudo užsienio spaudos asociacijos apdovanojimais kasmet sausį pagerbiami geriausi praėjusių metų aktoriai ir režisieriai, paskelbiami labiausiai auksinių statulėlių verti filmai ir televizijos serialai. Neretai Auksiniai gaubliai vadinami „Oskarų“ pranašais, nes abiejose ceremonijose kai kurių nominacijų laimėtojais tampa tie patys filmai arba juose nusifilmavę aktoriai.
Ekspertai skaičiuoja, kad nuo 1950 m. geriausio filmo nominacijoje 66 proc. „Oskarus“ laimėjusių filmų toje pačioje kategorijoje gavo ir Auksinio gaublio statulėlę, geriausios dramos kategorijoje atitinkamai 49 proc. „Oskarus“ pelniusių juostų džiaugėsi ir Auksiniu gaubliu. Bet pastebima ir tai, kad tarp 1990 m. ir 2004 m. Auksinių gaublių laimėtojai „Oskarus“ gavo 12 iš 15 kartų, o nuo 2005 m. geriausios juostos kategorijoje jie buvo visai pamiršti.
Tarp 2002 m. paskelbtų pretendentų dėl geriausio metų filmo Auksinio gaublio varžėsi ir jau minėtas D. Lyncho „Malholando kelias“. O tarp geriausių metų serialų buvo minimas ir kultinis apie italų mafijos gaujos veiklą Naujajame Džersyje pasakojantis „Sopranai: mafijos kronika“ („The Sopranos“, 1999–2007 m.).
Taigi bene labiausiai tikėtina versija, kad paskutinę akimirką iš N. Charabadzės gauta žinia apie galimybę dalyvauti Auksinių gaublių renginyje G. Safijevą galėjo lengviausiu keliu nuvesti į klastingų žudikų spąstus.
Kai milijonierius G. Safijevas pasiekė J. Kadamovo ir jo partnerio biurą, visi penki banditai ėmė artėti prie jo. J. Michaelis surakino G. Safijevą antrankiais ir paėmė jo raktus, piniginę, telefoną.
Po akimirkos J. Michaelis ir J. Kadamovas nugabeno abu į spąstus patekusius vyrus į J. Kadamovo namus. Čia jie privertė G. Safijevą paskambinti savo verslo partneriui ir komercijos direktoriui Konstantinui Tezhikui, kad jis pagrobėjams pervestų solidžią pinigų sumą.
Vėliau per tyrimą nustatyta, kad sausio 21 ir 22 dienomis G. Safijevas net du sykius skambino savo bičiuliui, kuris tuo metu lankėsi Londone, ir paprašė pervesti 940 tūkstančių JAV dolerių į vieno užsienio banko sąskaitą. Netrukus banditų reikalaujama suma iš bendrovės „Matador Media“ sąskaitos buvo pervesta į Singapūre įsikūrusios bendrovės „Capital Solutions Ltd“ sąskaitą.
Paskui net keturias dienas abu pagrobti vyrai praleido įkalinti J. Kadamovo namuose. Per tą laiką buvęs vilnietis į diktofoną įrašė turtuolio G. Safijevo balsą ir jį panaudojo jau po jo nužudymo, kad iš jo artimųjų išreikalautų dar daugiau pinigų.
Būtent per šią kruviną akciją, anot A. Markovskio, J. Kadamovas jam prasitarė, kad planuoja toliau grobti žmones ir mesti jų kūnus į Naująjį Melounso ežerą, kol sukaups 50 milijonų JAV dolerių, „net jei dėl to teks sukrauti kūnus iki pat vandens paviršiaus“.
Po to, kai J. Michaelis patvirtino, kad 940 tūkst. JAV dolerių jau gauti, J. Kadamovas nusprendė, jog pagrobtieji jiems nebereikalingi.
Sausio 24 dieną abiejų pagrobtų vyrų artimieji jau negalėjo su jais susisiekti. Manoma, kad būtent tą dieną J. Michaelis kartu su bendrais nugirdė degtine N. Charabadzę ir G. Safijevą ir dviem automobiliais susiruošė išvežti prie to paties jiems kuo puikiausiai žinomo Naujojo Melounso ežero.
Judant link mirties ežeru tapusios vietos pakeliui netikėtai budelių gaujos narius sustabdė policijos patrulis, nes jie važiavo per arti. Nusikaltėlių ekipažas sustojo. J. Michaelis išlipo iš automobilio ir trumpai pabendravo su policininku, o šis nepastebėjo nieko įtartino ir leido važiuoti toliau.
Gerokai vėliau N. Solovjova, liudydama bylos tyrėjams ir Los Andželo teisme, sakė, kad tuo metu J. Kadamovas pareiškė, jog buvo pasiryžęs bet kam: jei būtų prireikę, būtų nužudęs ir sustabdžiusį policininką, jeigu jis būtų pamatęs įkaitus.
Taigi nusikaltėliams labai pasisekė. Bet jų aukoms, svajojusioms apie filmų gamybą ir po jų užgriūsiančią šlovę Holivude, tai buvo paskutinė gyvenimo kelionė.
Dviejų vyrų egzekucija įvykdyta pagal tą patį jau patikrintą kruviną scenarijų. Atvykus prie Naujojo Melounso pagrobtieji buvo išlaipinti iš skirtingų automobilių ir nužudyti tokiu pat būdu kaip ir ankstesnės aukos.
Pradžioje J. Michaelis nužudė garsių Gruzijos aktorių vaiką N. Charabadzę. 29 metų vyras buvo uždusintas ant galvos užmovus plastikinį maišelį ir kaklą užveržus plastikiniu dirželiu.
Netrukus A. Altmanis pririšo svarmenį prie jaunojo kino prodiuserio kūno ir padėjo jį numesti nuo kito nei per ankstesnes egzekucijas – Arčio Styvenoto tilto.
37 metų G. Safijevas buvo nužudytas ir įmestas į vandens telkinį panašiu būdu.
Žudant šias dvi paskutines aukas J. Michaelis tarsi pasiskundė A. Altmaniui, kad G. Safijevą, kaip ir R. Pekler, nebuvo lengva greitai nužudyti, nes jis pasirodė „stiprus kaip gyvatė“.
Įdomiausia, kad praėjus kuriam laikui daugelis Rusijoje G. Safijevo mirtimi nepatikėjo. Buvo manoma, kad tai tiesiog gudriai suregzta dar viena milijonieriaus pasitraukimo inscenizacija. Kai kas netgi skelbė versiją, kad kai vienas po kito ėmė dingti buvę G. Safijevo verslo partneriai, jis tapo ypač svarbiu ir nemažai informacijos suteikusiu FTB saugomų liudytojų programos dalyviu. Neva galutinai išdavęs visus buvusius partnerius, tarp jų ir Kingisepo gaujos narius, G. Safijevas su padirbtais dokumentais iškeliavo į Pietų Amerikos pusę, kur dingo be žinios.
Bet tokias sąmokslo teorijas dar labiau pakurstė tai, kad G. Safijevo kūnas iš vandens buvo ištraukas praėjus dviem mėnesiams po nužudymo. Ir nors atrodė beveik neatpažįstamas, G. Safijevo artimieji jį atpažino ir pripažino. Įsikišus Rusijos teisėsaugai ir pasiūlius surengti milijonieriaus kūno ekshumaciją G. Safijevo artimiausi žmonės atsisakė tai daryti. Taigi galiausiai skandalingos praeities turtuolis G. Safijevas oficialiai buvo pripažintas nužudytu 2002 m.
Holivude laimę mėginusių imigrantų vyrų kraupus nužudymas smarkiai sukrėtė amerikiečius, taip pat ir kino bendruomenės narius. Šis epizodas minimas Holivudo vidines ir tamsiausias peripetijas narpliojusio rašytojo Timo Adlerio 2008 m. išleistoje knygoje „Holivudas ir mafija: kinas, mafijos gaujos, seksas ir mirtys“ („Hollywood and the Mob: Movies, Mafia, Sex and Death“).
2002 metų sausio 31-ąją, praėjus keletui dienų po dviejų „Matador Media“ kompanijos prodiuserių nužudymo, J. Michaelis nustebino savo įžūlumu. Jis nė trupučio nesibaimindamas paskambino tam pačiam Londone buvusiam G. Safijevo bičiuliui K. Tezhikui, o pasibaigus pašnekesiui faksu jam persiuntė reikalaujamos išpirkos raštelį su nurodyta solidžia pinigų suma. Ant raštelio buvo G. Safijevo parašas, kurį jis suraitė dar būdamas gyvas. Ciniškai nusiteikę pagrobėjai pareikalavo dar vienos pinigų sumos – šįkart net 4 milijonų JAV dolerių išpirkos.
K. Tezhikui šis pagrobėjų prašymas sukėlė nemažai įtarimų, todėl jis įrašė savo pokalbius telefonu su J. Michaeliu.
Tuo pat metu iš J. Michaelio užsakymo sulaukę vienos elektronikos prietaisų parduotuvės atstovai pareikalavo, kad banko kortelės savininkas jiems pateiktų jos kopiją. Viena keisčiausių aplinkybių šioje istorijoje tapo tai, kad žmonių grobimu ir žudymu vertęsis, o kadaise ir tarp organizuotai veikusių Rusijos kriminalinių grupuočių besisukinėjęs J. Michaelis prašomą kopiją lengva ranka nusiuntė iš savo namų fakso aparato…
