„Facebook“ bei kitais socialiniais tinklais naudojasi jau trečdalis pasaulio ir šis skaičius tik auga. Tačiau žmonės, turintys rasisitnes, mizoginiškas ar homofobiškas nuostatas lengvai atranda savo nišą socialinėse medijose ir gali pasiekti platesnę auditoriją nei bet kada anksčiau. Kauno technologijos universiteto Filosofijos ir psichologijos katedros vedėjas, filosofas Nerijus Čepulis teigia, kad išgyvename paradoksą – nors atsirado galimybė jungtis, mažinti atskirtį tarp įvairių visuomenės grupių, atrodo, kad socialinių santykių evoliucijoje žengėme žingsnį atgal.
Kodėl žmonės yra taip linkę į neapykantos kalbą? Kodėl jaučiame poreikį tai daryti viešai ir dažnai anonimiškai?
Kad išsiaiškintume, kodėl žmonės linkę pyktį ir neapykantą išreikšti žodžiais, visų pirma turime paklausti, kodėl žmogus apskritai yra linkęs pykti ir neapkęsti? Esame skirtingi: vieni iš prigimties labiau yra linkę į agresiją, kiti taikesni. Tai priklauso ir nuo auklėjimo, ir nuo aplinkos, kurioje individas susiformavo. Aplinka – labai svarbus faktorius. Kartais neapykanta net gali būti nenuoširdi. Tiesiog silpna asmenybė taip bando pritapti prie bandos ar kokios nors mados, kaip pasakytų jaunimas „trendo“. Esama labai daug biologinių, psichologinių, sociologinių, filosofinių atsakymų, kas gimdo pyktį ir neapykantą. Man labiausiai rezonuoja požiūris, kad pykčio kaip reakcijos į kokį nors nemalonų dirgiklį ir neapykantos kaip ilgalaikio jausmo nukreipto į kokį nors objektą ar net save patį, šaknys glūdi baimėje (o bijome skausmo, mirties, pažeminimo) ir susidūrime su tuo, kas trukdo patenkinti mūsų poreikius ar pasiekti norimą tikslą. Tą patį būtų galima nusakyti ir dar bendriau, neapykantą sukelia Kitas (kitas žmogus ar daiktas, kita tautybė, kita seksualinė orientacija, kita rasė ir pan.), kuris riboja, varžo ir trukdo skleistis mano egoizmui. Tas mano gali būti ir kolektyvinis: mūsų rasė, mūsų lytis, mūsų partija ir pan. Savo vidines tendencijas mes pratęsiame ir kultūriškai plečiame medijomis, ypač kalba. Kai negalime arba bijome pyktį išlieti fiziškai, tenka pasitelkti medijas.
Kokią socialinių tinklų įtaką žmogaus teisių užtikrinimui pastebite?
Elektrinio socialinio tinklo reiškinys, kuriam pradžią davė internetas, yra naujovė žmonijos istorijoje. Tokio globalumo, komunikavimo greičio ir būdo (žinutė, nuotrauka, video, memas, nuoroda, sąsaja ir kt.) masto pasaulis iki šiol nežinojo. Tačiau visame tame išliko, o gal net dar sustiprėjo kažkas labai archajiško, ką medijų tyrinėtojas Marshalas McLuhanas yra pavadinęs „globaliu kaimu“. Nenorėčiau kaip nors sumenkinti kaimo kultūros, bet simboliškai ir negatyvia prasme „kaimas“ gali reikšti uždarą bendruomenę, kurioje greta pozityvaus gentiško savitarpio palaikymo bei supratimo esama ir to, kas menkina asmens teises. Tai prietarai, gandai, apkalbos, sektantiškumas, apskritai siauras akiratis, o ypač patyčios bei neapykanta Kito, Kitokio atžvilgiu. Susiduriame su globalumo paradoksu. Atrodytų, globalumas turėtų siekti visuotinio visų ir visokių darnaus apjungimo, bet paremtas egocentriškumu, Paskalio ironiškai vadintu „mano vieta po saule“, globalumas tampa totalitarizmu, kuriam imuniteto, deja, stinga socialiniuose tinkluose.
Pagal ES Pagrindinių teisių agentūros (FRA) duomenis, lietuviai labiausiai linkę reikšti neapykantą religinėms mažumoms ir LGBT asmenims. Kodėl, jūsų manymu, Lietuvoje labiausiai atsiskleidžia neapykantos kalba šių grupių atžvilgiu?
Nežinojau šito. Romantiškai tikėjau, kad lietuviai – palyginus pakanti tauta. Apie tai byloja ir LDK istorija ar bent jau tai, ką apie tai esu skaitęs. Kita vertus, mes lietuviai esame archajiški, neseniai išėję iš kaimo, iš uždaros bendruomenės. Archajinė pasąmonė nežino, kas yra demografinis sprogimas. Genčiai labai svarbu palaikyti stiprius savitarpio saitus ir gausinti palikuonis. Išlikti ir klestėti siekiančiai genčiai heteroseksualumas yra šventa norma. Tačiau archajinei pasąmonei stinga etikos, nes jai Kitas visada kelia baimę, o baimė žadina pyktį ir neapykantą. Tautinei, religinei, heteroseksualiai ar bet kokiai tapatybei stinga brandos ir gelmės, kol ji paremta neapykanta Kitokiam.
Neapykanta mažumų atžvilgiu socialiniuose tinkluose naudojamos ir politikų – taip siekiama surinkti daugiau balsų, pelnyti rinkėjų palankumą. Kodėl žmonės renkasi neapykantą toleruoti net ir politikų pasisakymuose? Ar neapykantos kalba socialiniuose tinkluose gali daryti reikšmingesnę įtaką politikai?
Politikai siekia išnaudoti visas įmanomas priemones, norėdami gauti kuo daugiau balsų. Neapykantos mažumų atžvilgiu diskursas – veiksminga priemonė įsiteikti „influenceriams“ ir grupėms, užsidariusioms į socialinių tinklų „burbulus“, kuriuose mėgaujamasi patyčiomis. Tai vėlgi yra labai palanki terpė uždaroms bendruomenėms, kurių nariai palaiko savitarpio stereotipus ir įgauna vis didesnį nepakantumą kitaip mąstantiems. Beje, pastarieji dažnai tarpsta ir kituose „burbuluose“. Nepakantumo „burbuluose“ nemaža dalis ganėtinai pasyvių vartotojų tiesiog pasiduoda madai ir pripranta prie neapykantos kalbos ir keiksmažodžių, kurie tampa įprasta kalbėsena. Ateina karta politikų, kuriems nuo vaikystės didelę įtaką darė socialiniai tinklai, tad šie „burbulai“ turėtų galutinai nukonkuruoti televiziją ir tapti pagrindine politinių varžybų arena.
Vienas iš didžiausių socialinių medijų pažadų – jungti pasaulį. Tačiau neapykantos kalba socialiniuose tinkluose priešina įvairias visuomenės grupes ir sukuria neįveikiamas situacijas. Apibendrinant, kaip jums atrodo, socialiniai tinklai žmones labiau priešina nei jungia? Ar atvirkščiai?
Mąstydamas apie bet kurią mediją, visada prisimenu Melvino Kranzbergo pirmąjį iš šešių technologijos dėsnių: „Technologija yra nei gera, nei bloga; nei neutrali“. Internetas, socialiniai tinklai nėra nei geri, nei blogi savaime. Bet tai nereiškia, kad viskas yra vartotojo rankose, lyg pati ši terpė būtų neutrali. Kiekviena medija, kas tai bebūtų – kalba, raštas, televizija ar socialinis tinklas – būdama žmogaus plėtiniu, turi savo specifinį poveikį paskiram vartotojui, visuomenei ar kultūrai. Elektrinis socialinis tinklas yra sudėtingas mūsų socialinių santykių plėtinys, kuris paradoksaliai ir įjungia mus į globalų tinklą, ir išskirsto į uždarus burbulus; ir suteikia galimybę greitai čia ir dabar susisiekti per bet kokį atstumą, ir gali įtraukti į narkotinį „skrolinimo transą“; ir suburti į bendruomenę, ir supriešinti tarp neapykantos „getų“. Be to, elektrinis tinklas yra lankstus ir labiau imlus įvaizdžiui, nei tvariam socialiniam saitui. Socialiniai tinklai savaime nei priešina, nei jungia, jie tiesiog eksplikuoja mūsų socialinius gebėjimus, neįgalumus ir anestetiškai įtarpinto kontakto poreikį.
Tekstas parengtas įgyvendinant projektą #MesVisi. Projektą įgyvendina Lietuvos žmogaus teisių centras, partneriai – Lietuvos policijos mokykla, Žmogaus teisių stebėjimo institutas ir Europos žmogaus teisių fondas. Projektas bendrai finansuojamas Europos Sąjungos Teisių, lygybės ir pilietiškumo programos (2014–2020) lėšomis. Projekto viešinimo veiklas taip pat remia Švedijos institutas, Švedijos karalystės ambasada Vilniuje ir EVZ fondas.
