Marinos Abramović gyvenimas – tai ne skausmingas kūrybos kančių menininkės kelias. Ji nesikankino, svajingai lūkuriuodama mūzos priešais tuščią drobę su nulinkusiu teptuku rankoje, ji dramatiškai nedraskė savo darbų atsiklaupusi ant kelių. Ne, jai sekėsi kurti ir ji buvo užtikrinta tuo, ką daro. Vis dėlto pats Marinos Abramović gyvenimas buvo kupinas dramatizmo ir kančios, iš kurios lyg seamo dvynė, tankiai susipynusi kūnais, plaukė kūryba – šokiruojanti, sukrečianti, nuginkluojanti. Peržengti skausmo ribą – viena iš pagrindinių šios menininkės darbų charakteristikų.
„Eiti kiaurai sienas“ – tai autobiagrafija, kurioje tarsi chrestomatijoje galite susipažinti su garsios serbų performansų kūrėjos darbais. Tik ši chrestomatija yra apipinta daugybe asmeninio gyvenimo faktų, istorijų, aprašymų, interpretacijų ir taip yra visai neatsitiktinai – autorė mano, kad menas ir gyvenimas yra neatsiejami vienas nuo kito ir tikras menininkas visų pirma gyvena. Dėl šios priežasties, nors neabejotinai įdomu skaityti apie neįtikėtinus kūrybos žygdarbius, vis dėlto, mano manymu, tik akistata su tikraisiais Abramović pasirodymais gali padėti suvokti jos kūrybinių, dvasinių galių mastą.
Autorė neretai savo drąsą ir antgamtišką jėgą asocijuoja su faktu, kad yra partizanų duktė. Jos tėvai buvo savo politinėms pažiūroms atsidavę komunistai, kurie „garsėjo atkaklumu „eiti kiaurai sienas“, it kokie spartiečiai“, lygina menininkė. Ji iš jų išmoko disciplinos ir atkaklumo, tačiau šeimoje trūko švelnumo ir meilės: tėvai nuolat pykdavosi, o motina būdavo ypač griežta – dažnai mušdavo mažąją Mariną. Kadangi būsimoji kūrėja užaugo komunistinėje Jugoslavijoje, tuo metu mergaitės ir moterys ten būdavo suvokiamos turinčios žemesnę padėtį nei vyrai, todėl atrodė, kad visa, kas laukia Marinos, tai tik jos jaunesniojo brolio šešėlis. Jos tikrovė jai nepatiko. Būtent dėl šios priežasties būsimoji menininkė pradėjo linkti į sapnus, fantazijas, dvasingumą ir, žinoma, meną.
Iš pradžių kūrėja susidomėjo tapyba, tačiau netrukus suprato, kad procesas yra svarbiau už rezultatą, o „performansas man reiškia daugiau už objektą“. Kad kūryba visų pirma yra begalinė laisvė, taigi „kam save apriboti dviem dimensijomis, kai galiu kurti meną iš bet ko: ugnies, vandens, žmogaus kūno?“ Taip Marinai gimė suvokimas, kad ji trokšta tapti performansų atlikėja. Vėliau išaiškėja, kokia jai svarbi yra daiktų ir žmonių energetika, nors galbūt tai buvo aišku jau tada, kai mažoji Marina užuot žaidusi su lėlėmis žaidė su pravažiuojančių automobilių šešėliais ant sienos ar pro langą blyksinčiu saulės spinduliu ir jau vaikystėje gyveno kartu su dvasiomis ir nematomomis būtybėmis.
Štai taip kūrėja apibūdina jausmą, patirtą vieno performanso Edinburge metu: „Tas jausmas, būdingas mums visiems, kad esi vienas atskirai nuo kitų – įžengęs į performanso erdvę tampi visumos dalimi, tavo „aš“ nebelieka. Tai nebe tavo pažįstamas „aš“. Tai kažkas kita. <…> tarytum tapau didingos, lyg iš Teslos eksperimentų atskriejusios energijos imtuvu ir siųstuvu – vienu metu abiem. Baimės nebeliko, skausmo – irgi. Tapau tokia Marina, kurios iki tol nepažinojau.“
Kaip rašo Abramović, performanso tikslas yra peržengti ribas ir lyg veidrodžiui atspindėti žiūrovams jų slapčiausias baimes, troškimus, instinktus. Kad tai įvyktų, dažniausiai žiūrovas yra ne tik stebėtojas, bet ir dalyvis. O menininkės riba, kurią ji dažniausiai peržengdavo performansų metu, būdavo skausmas. Kaip ji rašo, „iš pradžių skausmas buvo nepakeliamas. O paskui jis išnyko. Skausmas buvo kaip siena, kurią perėjusi atsidūriau kitoje pusėje“. Vis dėlto tai menas, „gimstantis iš pasitikėjimo, pažeidžiamumo ir ryšio.“
Prisipažinsiu, kad aš asmeniškai niekados nemėgau performansų, nes pirma – performansui visada reikia paaiškinimo, kad suvoktum jį protu, o antra – turbūt niekada nebuvau mačiusi gero performanso. Knygoje ir tai išdėstyta juodu ant balto. Kaip teigia Marina Arbramović, performansui yra svarbiausia jo idėja ir prasmė: „Mane domina tik menas, galintis pakeisti visuomenės ideologiją… Meno kūrinys, orientuotas tik į estetines vertybes, yra neužbaigtas.“ O kas nebuvo išreikšta tiesiogiai, tačiau yra visiškai aišku tekste – geras performansas pasižymi galinga energija. Jeigu performansas bus per daug konceptualus, jis nepaliks didelio įspūdžio, tik tokį, kuris lieka perskaičius nuobodžią knygą.
Ir nors menininkė savo gimtajame mieste Belgrade pripažinimo nesulaukė, per viso gyvenimo darbą ji tapo visame pasaulyje garsia atlikėja, dirbusia su daugybe kitų garsių menininkų, netgi su pačia Lady Gaga, taip pat su daugybe galerijų, meno centrų, muziejų, universitetų, pati įkūrusi Marinos Abramović institutą, skirtą performansų kūrėjams. Ir visgi už nenuilstamo darbo slėpėsi ir pavargusi moteris sudaužyta širdimi, kuriai atsibodo laukti laukiamuosiuose, autobusų, traukinių stotyse, oro uostuose, prie pasų kontrolės, eiti į begalinius priėmimus, kęsti migreną, miegoti vienišuose viešbučio kambariuose, moteris, turinti kompleksų ir trokštanti nuo visko pabėgti, galiausiai, vieną kartą pagaliau neįsimylėti netinkamo žmogaus.
Marina Abramović atsisakė visko dėl meno, nes manė, kad tai jos gyvenimo tikslas, tai jos talentas, o jei turi kūrybos dovaną, vadinasi, turi dalintis ja su kitais. Galiausiai, jos gyvenimas buvo ir vis dar yra ilgas mokymosi procesas paleisti, nes tik paleidęs gali išgyti ir pasiekti tai, ko troškai. Nugyventi metai mus transformuoja, kaip ir patys Marinos Abramović performansai transformuoja jų dalyvius.
Knyga „Eiti kiaurai sienas“ – tai puiki proga atrasti ryškią brūžę meno istorijoje palikusią ir vis dar kuriančią menininkę, o gal tik geriau su ja susipažinti, kaip ir proga geriau suprasti, kas yra postmodernusis meno kūdikis – performansas.
