2013-tais metais, birželio 24 dieną, visą pasaulį sukrėtė žinia, kai Bangladešo sostinėje Daka sugriuvo pastatas „Rana Plaza“, kuriame žuvo virš tūkstančio žmonių ir apie du su pusę tūkstančio buvo sužeisti. Didžioji dalis šioje katastrofoje žuvusių žmonių buvo siuvėjos, uždirbančios po 3 dolerius per dieną didžiausiose mados įmonėse, tokiose kaip „Primark“, H&M“, „Zara“. Režisierius Andrew Morgan perskaitęs apie šią katastrofą „The New York Times“ laikraštyje, pradėjo sau užduoti klausimus, iš kur gi vis dėlto atsiranda jo nešiojami rūbai, kas juos gamina ir kaip jie yra siuvami. Besidomėdamas šiais klausimais jis sužinojo daugybę paslapčių, kurios slypi greitos mados imperijoje. Nuo to ir kilo mintis surežisuoti dokumentinį filmą „Tikroji mados kaina“ (angl. „The True Cost“), kuris jau 2015 metais pasirodė Kanų filmų festivalyje ir gavo nominaciją iš „Environment Media Awards“ už geriausią dokumentinį filmą. Kaip pats režisierius teigė, ši dokumentika nesistengia ieškoti kaltų, o ragina žiūrovus atmerkti akis į tikrovę, atverti diskusiją viešojoje erdvėje.
Ar kada susimąstėte, kas iš tiesų sumoka tikrąją kainą už pigius drabužius? Šis klausimas nėra konkretus ir trumpas, todėl Morgan pastatė pusantros valandos filmą, kuris kainavo 500-tus tūkstančių dolerių, jog atsakytų į šį klausimą kiekvienam smalsuoliui. Pabrėžtina yra tai, jog režisierius atsisakė kompanijų, nevyriausybinių organizacijų ir labdarų pinigų tik tam, jog filmas išliktų autonomiškas. Dėl šios dokumentikos Morgan apkeliavęs 25-is miestus ir 13-ką šalių nagrinėjo, kaip mados industrija susijusi su vartotojiškumu, globalizacija, kapitalizmu ir skurdu. Ekrane su ironijos prieskoniu pateikiamos mums visiems gerai žinomų rūbų parduotuvių reklamos, žiniasklaidos skleidžiama komercine žinutė, kuri ekrane pinasi su nepagražinta tikrove Bangladeše, Indijoje, Kabotojoje ir Kinijoje. Kadrai iš šių vietų gali šokiruoti silpnesnių nervų žiūrovus.
Dokumentinio filmo “The True Cost” kadras
Dokumentikoje negatyviu atspalviu piešiamas laukinis kapitalizmas, taip pat į akį krenta filme apklaustų žmonių įvairovė. Šiomis problemomis pasisakyti turėjo, tokios televizijos žvaigždės, kaip Stephen Colbert ir John Oliver, ekonomistas Richard D. Wolff, psichologas Tim Kasser ir kiti. Andrew Morgan komanda turėtų būti apdovanota ovacijomis, už kruopščiai atrinktus faktus. „Tikroji mados kaina“ atskleidžia, jog egzistuoja dar ir kitos, mažiau publikuojamos problemos. Pavyzdžiui, gyvenvietės, kuriose auginama chemiškai apdorojama medvilnė, kenkia žmonių sveikatai. Filmo juostoje nėra slepiami genetiškai mutavusių vaikų kadrai, kuriais siekiama dar labiau sustiprinti emocinę būseną.
Dokumentinio filmo “The True Cost” kadras
Dokumentika ne tik atskleidžia daugybę neviešinamų ir mažai žinomų faktų, tačiau ir įpareigoja keistis patį žiūrovą. Morgan pateikė informaciją net ir tiems žmonėms, kurie mano, jog iki šiol elgėsi teisingai. Filme konstatuojami rūbų aukojimo organizacijų trūkumai apie kuriuos kažin, ar kada susimąstėme. Ten taip pat aiškinama, kodėl darbuotojai skurdžiose šalyse negali pasirinkti kitos darbovietės ar išsireikalauti geresnių darbo sąlygų. Kritikų manymu, režisierius iškėlė daug svarbių problemų, bet nepasiūlė joms visoms sprendimų būdų. „Zara“ ir „H&M“ po šio filmo išleidimo paskelbė savo gynybinę poziciją „CNBC“ straipsnyje.
Pabaiga primena daugelį kitų dokumentikos žanro filmų, kuomet teigiamomis ir pozityviomis emocijomis stengiamasi nuteikti žiūrovą prisijungti prie idėjos. Filmo scenose perteikti nuotaikai pasinaudojama garso takeliais reikiamu metu. Dokumentikos pradžioje skamba maištą propaguojanti muzika, eigoje nusivylimą, o pabaigoje, pulsuojanti pozityvą ir ramybę. Šias emocijas tikriausiai ir patirs kiekvienas „Tikroji mados kaina“ žiūrovas.
