Belgijoje gimusi britų kilmės mergina, žinoma dėl spindinčio grožio ir stiliaus, sugebanti prikaustyti visų dėmesį, bet tuo pat metu gebanti išlikti žavia jautruole. Ji – Audrey Kathleen Ruston, kitaip žinoma kaip Audrey Hepburn, „Pusryčiai pas Tifani“ žvaigždė, visuomet išliks viena didžiausių Holivudo stiliaus ikonų ir sėkmingiausių pasaulio aktorių.
1929 m. Gegužės 4 d. Briuselyje, Belgijoje, gimusi Hepburn buvo talentinga aktorė, žinoma dėl savo grožio, elegancijos ir grakštumo. Net ir dabar ji išlieka viena didžiausių Holivudo stiliaus ikonų. Iš Briuselio kilusi Hepburn dalį savo jaunystės praleido Anglijoje, internate. Jos tėvai buvo olandų baronienė Ella Van Heemstra ir Josephas Victoras Anthony Rustonas, kurie vėliau pakeitė savo pavardę į aristokratiškesnę Hepburn-Ruston. Nors gimė Belgijoje, Audrey, kaip ir tėvas, turėjo Britanijos pilietybę ir vaikystėje lankė mokyklą Anglijoje.
Tačiau 1939 m., Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, jos motina (Audrey tėvas paliko šeimą, kai jai buvo šešeri metai) išsiuntė vaiką į Nyderlandus, manydama, kad ši šalis yra saugesnė už Angliją. Per Antrąjį pasaulinį karą Audrey patyrė sunkumų nacių okupuotoje Olandijoje. Vis dėlto ji sugebėjo lankyti mokyklą ir baleto pamokas.
Per šį laiką jos mama laikinai pakeitė Audrey vardą į Edda Van Heemstra, nerimaudama, kad jos gimimo vardas atskleis jos britišką kilmę. Po karo ji toliau mokėsi baleto Amsterdame, bei paskui ir Londone. Kai jai sukako 20, ji studijavo aktorystę ir dirbo modeliu bei šokėja. Taip pat pradėjo vaidinti keletą mažų filmų vaidmenų.
Vaidindama filme Monte Karle, Hepburn atkreipė dėmesį prancūzų romanistės Colette dėmesį. Ji manė, kad Hepburn idealiai tiks pagrindiniam vaidmeniui scenoje jos romane „Gigi“. Paryžiuje sukurtos komedijos pagrindinė veikėja – jauna paauglė, kuri yra ties pilnametystės riba. Nepaisant patirties stokos, Hepburn buvo išrinkta ir sulaukė daug pagyrų, kai spektaklis buvo pirmą kartą suvaidintas Brodvėjuje 1951 m.
Kitas jos projektas nuvedė ją į Romą, kur ji vaidino savo pirmajame amerikiečių filme „Atostogos Romoje“ (1953 m.). Vaidindama jauną princesę, kuri su reporteriu (kurį vaidina Gregory Peckas) iškeičia karališką naštą į nuotykių ir romantikos dieną, Hepburn pademonstravo savo sugebėjimą derinti karališką prabangą su paprastu gyvenimu. Šis vaidmuo visiškai užbūrė auditoriją, už jį aktorė laimėjo „Academy Award“, bei Oskaro apdovanojimą, kaip geriausia aktorė.
Hepburn vėl sugrįžo į sceną 1954 m. kaip vandens nimfa spektaklyje „Undinė“, vaidindama su Melu Ferreriu, už kurio, vėliau tais metais, ištekėjo. Už šį vaidmenį ji pelnė „Tony“ apdovanojimą.
Šis jos vaidmuo Brodvėjuje buvo paskutinis. Ji ir toliau žavėjo kino žiūrovus lengvose romantinėse komedijose, tokiose kaip „Sabrina“ (1954 m.). kurioje vaidino turtingos šeimos vairuotojo dukrą, kuri grįžta namo po atostogų Paryžiuje. Šis vaidmuo suteikė jai progą susipažinti su Huberto de Givenchy, su kurio rūbais ji susitapatino. Taip pat „Keistas veidelis“ (1957 m.) komedijoje, kur ji vaidina knygyno darbuotoją bei dramatiškuose vaidmenyse, tokiuose kaip filme „Karas ir taika“ (1956 m,) ir „Vienuolės istorija“ (1959 m.), už kurį buvo nominuota Oskarui.
6-ajame dešimtmetyje Hepburn išaugo iš savo jaunatviško įvaizdžio ir pradėjo vaidinti rafinuotesnius ir pasaulietiškus vaidmenis, nors dažnai jai tekdavo įkūnyti ir pažeidžiamus personažus, įskaitant ir Holly Golightly filmą „Pusryčiai pas Tifani“ (1961 m.). Filme ji suvaidino iš pažiūros lengvabūdišką, tačiau užsispyrusią Niujorko vakarėlių merginą, kuri įsimyli sunkiai besiverčiantį rašytoją.
Hepburn už vaidmenį šiame filme gauna dar vieną Oskaro nominaciją. Ji taip pat vaidino laisvo būdo moterį, patekusią į sunkią santuoką filme „Du kelyje“ (1967 m.). Pats prieštaringiausias jos vaidmuo buvo Eliza Doolittle romantiniame miuzikle „Mano puikioji ledi“ (1964). Nors Hepburn sukūrė pagirtiną pasirodymą kaip gėlių mergina, kuri virsta elegantiška dama, daugeliui žiūrovų kilo sunkumų priimant Hepburn šiame vaidmenyje.
Pasirodžiusi trileryje „Palauk iki sutems“ (1967 m.),, kuriame vaidino aklą moterį, bei dar kartą buvo nominuota Oskarui, Hepburn padarė scenos pertrauką. 1968 m. Išsiskyrusi su pirmuoju vyru Melu Ferreriu, 1969 m. ji ištekėjo už garsaus Italijos psichiatro Andrea Dotti. 1970 m. susilaukė sūnaus Lucos. Tuomet Audrey nusprendė susitelkti ne į savo karjerą, bet į savo šeimą. Į aktorystę ji grįžo tik 1976 m., kuomet vaidino nostalgiškoje meilės istorijoje „Robinas ir Merijon“.
1988 m. Audrey pradėjo naują karjerą kaip Jungtinių Tautų vaikų fondo (UNICEF) ambasadorė. Ji atsidavė humanitariniam darbui, stengdamasi mažinti badą kaimuose Lotynų Amerikoje, Afrikoje ir Azijoje. Keliaudama po pasaulį, Hepburn sleidė žinią apie vaikus, kuriems reikia pagalbos. Ji teigė, kad gerai suprato, kaip sunku būti alkanam prisimindama savo dienas Olandijoje per Vokietijos okupaciją. Hepburn mirė 1993 m. Sausio 20 d. Savo namuose Tolochenaze (Šveicarija) po kovos vėžiu. Vėliau tais metais, po mirties, ji gavo Kino meno akademijos Jeano Hersholto humanitarinį apdovanojimą.
