Vaikščiojantis paradoksas – taip apibūdinamas dainininkas, kompozitorius ir vizualiojo meno atstovas Antony Hegarty. Ir tikrai – grubaus regbio žaidėjo sudėjimo ketvirtą dešimtį perkopęs artistas elgiasi kaip drovus paauglys, tačiau dainuoja jis taip, jog paliečia kiekvieno klausytojo širdį.
Jungtinėje Karalystėje 1971 metais gimęs Antony Hegarty keliavo nuo vaikystės – 1977-aisiais kartu su tėvais persikraustė į Amsterdamą, o 1981 metais kartu su jais iškeliavo į Kaliforniją. Būdamas 19-likos, 1990, paliko tėvų namus ir patraukė į Niujorką – vaikiną sudomino Eksperimentinio teatro studijos Niujorko universitete. Neilgai trukus, 1998 metais, buvo sukurta muzikos grupė „Antony and The Johnsons“ – originali, savito stiliaus – kamerinės ir pop muzikos skambesius derinanti grupė, atliekanti A. Hegarty kūrybą.
Antony Hegarty dainose atsispindi visi jo išgyvenimai. Artistas neslepia, jog yra transeksualas, tad viena svarbiausių temų jo kūriniuose – buvimas transeksualu, laisvė rinktis. „Aš ne mokslininkas. Aš tiesiog artistas, iškeliantis idėją – intuityviai suformuluotą idėją, grįstą mano paties pasaulio suvokimu, mano susitikimais su kitais žmonėmis ir mano išgyvenimais, kuriuos patyriau kaip transeksualus žmogus ir transeksualų bendruomenės narys“, įkvėpimo šaltinius viename interviu vardina A. Hegarty ir sako, jog transeksualumas – dvasios, o ne kūno būsena.
Populiarumą menininkui A. Hegarty ir jo grupei „Antony and The Johnsons“ lėmė ne tik netikėtos kūrybinės temos – muzikinės grupės lyderis gali pasigirti turįs unikalų balso tembrą. Antony balsas – dualistinis: aštrus ir skvarbus tenoras, būdingas baltaodžiams vyrams arba juodaodėms moterims. „Šį balsą turėjau jau nuo vidurinės mokyklos laikų, tiesiog tada jis niekam nerūpėjo“, prisiminimais dalinasi A. Hegarty.
„Savo balsą tobulindavau imituodamas dainininkus, kuriais žavėjausi – Alison Moyet, Boy George, vėliau Nina Simone. Tiesą sakant, niekada savo balso nevertinau, kol prieš dešimtmetį, atsiradus sveikatos sutrikimams, jo nepraradau. Vienintelis garsas, kurį tuomet pavykdavo išgauti buvo užkimęs riksmas. Tačiau su steroidų pagalba, balsą susigrąžinau ir tik tada supratau, kokį džiaugsmą man teikia dainavimas“, pasakoja Antony Hegarty. „Antony and The Johnsons“ lyderio muzikos atlikimas – lyg žaidimas su žodžiais: Antony juos iškraipo ir deformuoja, dainuodamas švelnia, angeliška maniera – kritikai dainininko unikalųjį balsą ir dainavimo stilių vadina „angeliška dejone“. Nieko keisto, jog muzikinės grupės pasirodymai nepalieka abejingų – Antony Hegarty klausytojus užburia dvilyčiu balsu ir pakeri nesuvaidintu švelnumu ir ramybe.
Sėkmė Antony Hegarty lydi ne tik muzikinėje karjeroje. 2009-aisias Londone buvo atidaryta pirmoji jo, kaip vaizduojamojo meno atstovo, paroda – tą kart „Isis Gallery“ atidarytoje parodoje A. Hegarty darbai buvo apibūdinti kaip „svajonių peizažai“. Antony taip pat prisidėjo prie žymių dizaino namų reklaminių kampanijų: sukūrė garso takelį Nick Knight video klipui, reklamuojančiam Hussein Chalayan dizaino liniją, bendradarbiavo kuriant dainą „The Great White Ocean“ Prada mados namams, taip pat tapo Riccardo Tisci ir Givenchy mados namų mūza.
Menininkas Antony Hegarty – unikali asmenybė. Dainininkas ir meno atstovas yra aktyvus animizmo šalininkas bei tiki, jog feminisčių revoliucija – būdas, išgelbėti pasaulį. Gilūs dainų tekstai ir skambūs A. Hagerty kūrinių akordai jau spėjo pavergti klausytojų širdis, o artisto idėjos – sulaukti daugybės pasekėjų.
