Aleksandras Pogrebnojus – vienas žinomiausių Lietuvos drabužių dizainerių, kurio vardas ne sykį buvo linksniuojamas ir pasaulio madų sostinėse. Nuo 1993-ųjų kartu su kolege Vida Simanavičiūte priklausantis novatoriškam mados kūrėjų duetui A&V.
Kelis metus pasimokęs teatro vadybos amato Vilniaus konservatorijoje Pogrebnojus neatitolo nuo teatro ir retsykiais vis dar atiduoda savo duoklę menui kurdamas kostiumus Andželikos Cholinos, Oskaro Koršunovo ir Maria Saivosalmi spektakliams. Geltonosios spaudos skaitytojams Aleksandras Pogrebnojus ilgą laiką buvo žinomas, kaip užkietėjęs viengungis, dabar antrąsyk vedęs ir neperseniausiai pirmagimio sulaukęs vyras.
Elektroninėje spaudoje apstu straipsnių, kuriuose drabužių dizaineris pasirodo vis naujame ampluà. Jis ir poetas, išleidęs eilėraščių rinkinį kukliu pavadinimu “Eilės” (2006, Krona), ir gurmanas, surinkęs receptus į vieną gausiai iliustruotą knygą ir pavadinęs ją “Virtuvės kauko receptai” (2008, Krona), Vero Café Kavos teatro esančio Vilniuje interjero dizaineris, ir socialinės akcijos iniciatorius, o dabar ir klasika tapusios humoro laidos “Dviračio šou” personažas. O gal jis tik eksperimentuoti mėgstanti bei gyvenimu besidžiaugianti persona? Ponios ir ponai, Jūsų teismui „Miesto pokalbiuose“ ekscentriškasis Aleksandras Pogrebnojus.
Jūsų ir Vidos Simanavičiūtės kūrybinis duetas, A&V, žinomas pasauliniu mastu. Jūsų kolekcijos ne kartą buvo pristatytos mados savaitėse Rusijoje, Prancūzijoje, Japonijoje bei Austrijoje. Būtų sunku nepasidomėti ar tiek keliaujant, pačiam niekad nekilo mintis persikelti į kitą šalį? Kuo Jums svarbus Vilnius, kuo svarbi Lietuva?
– Aišku, kad kurti konkurencingą madą pasaulio mastu reikia gyventi ir dirbti Paryžiuj, Londone, Milane arba NY…tai žaidimo taisykles….kaip futbole riekia atstovauti Mančesterio United arba Barselona, kad laimėtum Čempionų taurę, bet man dabar išvažiuoti ir pradėti viską iš naujo laikas jau prarastas… todėl Vilnius ir Lietuva yra puiki vieta mažiems eksperimentams ir gyvenimui.
Lietuvoje kaip niekur kitur dažniausiai žiūrėdamas į žmogų tiksliai gali pasakyti ką jis veikia ir kas jam patinka, bet gal tai nėra blogai, tai ženklai kuriais reikia vadovautis gyvenimo kelionėje.
Artėjant Lietuvos Respublikos Seimo rinkimams nėra lengva išlikti apolitiškiems. Socialinio tinklapio Facebook profilyje pastebėjau, kad ir Jūs, virdamas uogienę sekate Lietuvos politines peripetijas. Tad perdaug nenuklysiu pasiteiravus, kokia Jūsų pozicija Lietuvos politikos atžvilgiu?
– Dar neapsisprendžiau už ką balsuosiu, bet sveikiausiai man atrodo Liberalų sąjunga ir judėjimas Taip. Bet tikrai žinau, kad referendume balsuosiu prieš atominės elektrinės statybą, gal jau užteks labai brangia ir labai pavojinga gigantomanija užsiimti… esam maža šalis, ir dėlto nereikia kompleksuoti, investuokim tuos pinigus i vėjo ir saulės energiją … mums ir ateities kartom užteks, Lietuva – lietaus šalis… kodėl naujam tūkstantmety negali būti ir vėjo…
Vis dažniau galima išgirsti politikų skatinimus patiems imtis visuomeninės veiklos taip prisidedant prie padėties šalyje gerinimo. Praėjusią žiemą surengėte socialinę akciją ir sykiu su bičiuliais padėjote alkstantiems Vilniaus nakvynės namuose apsistojusiems gyventojams. Kas Jus paskatino užsiimti socialine veikla?
Mes ta akcija padarėm spontaniškai, viskas buvo suorganizuota per 30 minučių. Tiesiog jeigu kažką nori gero padaryti reikia nekalbėti, o veikti. Blogiau niekam nebus.
O Visuomenės gerovė – visada piliečių atsakomybė. Ji prasideda nuo rinkimų. Jeigu išsirenki pusgalvius arba tuos kurie žada greitą ir lengvą visų problemų sprendimą, po to nereikia stebėtis, kad tenka galvoti į kokią šalį išvažiuoti, kad galėtum užtikrinti sau ir savo šeimai padorų gyvenimą. Nors pilnai suprantu žmones kurie emigruoja, gyvenam čia ir dabar, ir jeigu niekas per daug nesikeičia, tai ko čia laukti? Geriau išbandyti kažką naujo, grįžti visada gali.
A&V book bags, ant kurių puikuojasi Jean-Paul Sartre, Karl Marx, Marcel Proust, Anton Čechov, Lev Tolstoj ir kitų pasaulyje pripažintų klasikų vardai sulaukė dėmesio ne tik Lietuvoje, bet ir už šalies ribų. Kaip gimė ši genialiai paprasta idėja?
– Gimė kaip ir visi geri dalykai paprastai be ilgų kančių, ką skaitom, tokių autorių rankines knygas ir darom. Išskyrus gal Karlą Marx‘ ą – jis padarytas rožinės spalvos kaip jo ir jo pasekėjų idėjos.
2006-aisiais pats išleidote eilėraščių rinkinį „Eilės“. Taip pat, prieš metus, viename Vilniaus restoranų, surengėte poezijos vakarą, kuriame skaitėte savo kūrybos eiles. Ar leisdamas knygą tikėjotės didesnio žmonių susidomėjimo, ar visgi tai buvo vienas iš Jūsų eksperimentų?
– Aš visa gyvenime ieškau savo vietos, o kuo aš užsiimsiu po 10 metu tikrai nežinau, ir tegul mane likimas nustebina (maloniai).
Į akis dažnai krinta ne vien, prieš tai jau paminėta, Jūsų savybė kiekvienoje situacijoje įžvelgti šmaikščiąją pusę, bet ir nuoširdumo ilgesys žmonių bendravime. Iš kur jis? Ar Jūsų aplinkoje trūksta nuoširdumo ar visgi jaučiate, jog šiandien žmonės per dažnai slepiasi po kaukėmis?
– Nuoširdžiu būti sunku ir ne visur to reikia, manau Lietuvoje tikrai nuoširdumo ir šilumos bei dėmesio vienas kitam su kiekvienais metais vis mažiau, individualistinis kapitalistinis pasaulis viskam bando nustatyti kainą ir visus mus sudėlioti pagal socialinius, turtinius ar religinius sluoksnius, bet kartais visa šitą šūdą reikia pasiųsti velniop ir eiti pažvejoti į artimiausią upelį… gal galva prašviesės ir ką nors naujo sugalvosiu, gyvenime kaip ir žvejyboj reikia stengtis neprarasti vilties, ir gal vietoj supuvusio seno bato iš 56 karto užkibs auksinė žuvelė… o tris norus aš visada turiu pasiruošęs.
