A Kim Jong-Il Production: The Extraordinary True Story of a Kidnapped Filmmaker, His Star Actress, And a Young Dictator’s Rise to Power – toks yra ilgas Paul Fischer pirmosios knygos pavadinimas. Tai tikrais faktais paremta istorija apie neįtikėtinus laikus ir beprotišką šalį, kurioje žmonės gyvena lyg užkonservuoti laiko kapsulėje. Ši šalis mums primena fantastinių romanų pasaulius arba prieš tūkstančius metų egzistavusias savo valdovus kaip dievus garbinusias visuomenes. Būtent tokia, pasak šio pasakojimo, ir buvo Šiaurės Korėja praeito šimtmečio pabaigoje. O galbūt ji vis dar išlieka neprieinamu fantastiniu reginiu ir šiandien?
Ši knyga – tai ne vien komunistinės totalitarinės šalies istorija. Tai taip pat istorija dviejų žmonių, kuriuos iš jų gimtinės, Pietų Korėjos, pagrobė kaimyninės Šiaurės Korėjos diktatorius. Shin Sang-Ok, garsus Pietų Korėjos režisierius, ir jo buvusi žmona, pagrindinė jo filmų aktorė Choi Eun-Hee, aštuonerius metus, nuo 1978 m. iki 1986 m., buvo netekę savo namų, vaikų, draugų, tėvynės, laisvės.
Didysis „brangusis vadas“ Kim Čen Iras planavo prikelti Šiaurės Korėjos kiną, visiškai pavergti kitokio pasaulio nemačiusių savo tautiečių protus ir netgi sužavėti užsienio kino žiūrovus bei kritikus. Tuo metu Šiaurės Korėjai buvo įprasta svečiose šalyse grobti paprastus ir įžymius žmones. Ne tik pietų korėjiečius, tačiau ir japonus, kinus, kitų Azijos šalių piliečius ar netgi vakariečius. Jie būdavo užklumpami pačiose netikėčiausiose vietose, dažniausiai tomis akimirkomis, kai aplinkui nebūdavo žmonių, sukišami į maišą ir išgabenami į Šiaurės Korėją, kur per prievartą dirbdavo šalies, o tiksliau – diktatūros labui: vertėjais, mokytojais, slaptaisiais agentais. Kai kuriems pagrobtiesiems pavykdavo pabėgti, tačiau dauguma gyvendavo lyg kaliniai daugybę metų. Taip nutiko ir režisieriui Shin Sank-Ok bei aktorei Choi Sang-Ok, nors jiems buvo numatytas šiek tiek kitoks likimas.
Galbūt daugelis nežino, kad Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos (Šiaurės Korėjos) lyderis Kim Čen Iras, oficialiai vadovavęs šaliai 1993–2011 m., tačiau daręs didžiulę įtaką jos politikai jau nuo gerokai anksčiau, buvo pakvaišęs dėl kino. Nuo pat vaikystės, kai jį pirmą kartą nuvedė pažiūrėti vieno korėjietiško propagandinio filmo, jis susižavėjo kino magija. Jau jaunystėje pradėjo kaupti didžiulę filmų mediateką, kurioje buvo galima rasti visų pasaulio šalių filmų. Nors paprastiems šiaurės korėjiečiams buvo griežtai uždrausta žiūrėti vakarietiškus filmus ar disponuoti vakarietiška produkcija, Kim Jong-Il’as turėjo išskirtines teises. Galiausiai nors ir neturėdamas kino operatoriaus ar kino režisūros išsilavinimo, peržiūrėjęs tūkstančius filmų išlavino savo skonį ir tapo šiokiu tokiu kino ekspertu. Tačiau Kim Čen Iras tiek daug pasiekė savo šalyje ne todėl, kad nusimanė apie kiną. Jis sulaukė sėkmės vien todėl, kad suprato, kokia galinga propaganda gali būti filmai ir kaip jais galima pavergti žmonių protus politiniams tikslams.
Deja, Šiaurės Korėjos kino meninė kokybė buvo prasta. Nors paprasti piliečiai negalėjo atskirti gero kino nuo blogo, nes buvo matę tik propagandą, tačiau Šiaurės Korėjos kino produkcija pasižymėjo lėkštumu. Štai čia į pagalbą turėjo ateiti Shin Sank-Ok.
Režisieriui Shin Sank-Ok Pietų Korėjoje jau nuo pat jo karjeros pradžios sekėsi puikiai. Jis pakerėjo savo šalies ir užsienio žiūrovus istorijomis apie meilę, laisvas, nepriklausomas moteris. Pagrindinius vaidmenis jo filmuose atlikdavo jo žmona Choi Sang-Ok. Jau nuo pat pirmųjų ekranizacijų, tokių kaip A Flower in Hell (1958) ir A College Woman’s Confession (1959), publikai pora pasirodė kaip puikus duetas. Ir kaip sutuoktiniai jie puikiai atrodė drauge. Shin – galantiškas, gražus vyras, kuris gerbė savo žmoną, taigi Choi džiaugėsi jį turėdama, juo labiau kad jos buvęs vyras prieš ją smarkiai smurtavo. Ir pati Choi buvo viena iš gražiausių Pietų Korėjos aktorių. Po kurio laiko Shin įkūrė Shin Films, savo filmų produkcijos įmonę, kuri 7 deš. išleido apie 300 filmų. Viskas kaip ir būtų klostęsi gerai, tačiau 8 deš. Pietų Korėjos vyriausybė kino produkcijai uždėjo griežtą cenzūrą ir Shin nebegalėjo laisvai kurti filmų. Galiausiai jam buvo visiškai uždrausta užsiimti prodiusavimu ir režisavimu, kadangi jis nepaisydamas cenzūros susipyko su valdžia. Ir asmeniniame gyvenime ištiko bėdos. Shin ypač mėgo gražias moteris. Vienas iš jo romanų baigėsi tragiškai. Su jauna meiluže jis susilaukė vaiko, tai pateko į spaudą ir, žinoma, sužinojo Choi. Ji paliko vyrą.
Kaip tik tuo laikotarpiu, kai jie buvo visiškai nutraukę ryšius, Choi pagrobė Šiaurės Korėjos diktatorius. Savaime suprantama, pasaulis nežinojo, kas nutiko, visi sutrikę gūžčiojo pečiais. Tačiau Shin vis dėlto neliko abejingas savo buvusios žmonos dingimui. Jis patraukė jos ieškoti. Tuo pačiu metu ieškojo kelio, kaip būtų galima gyventi užsienyje, nes savo šalyje filmų kurti nebegalėjo. Kinas buvo didžiausia Shin aistra. Jis negalėjo be jo gyventi. Tačiau dar nesulaukus savo žaliosios kortelės, garsųjį režisierių, beieškantį žmonos, taip pat pagrobė tas pats diktatorius.
Vis dėlto Shin ir Choi dar kurį laiką nesusitiko. Choi buvo apgyvendinta prašmatniose vilose, tačiau griežtai saugomose ir izoliuotose nuo prašalaičio akies. Kiekvieną dieną turėjo eiti indoktrinacijos programą, kurios metu skaitydavo storiausias „didžiojo vado“ Kim Il-Sung biografijas ir rašydavo šalies vadovams adoracijos laiškus. Shin būtų gyvenęs panašiai, tačiau jis du kartus bandė pabėgti, taigi buvo uždarytas į kalėjimą, tačiau šis kalėjimas labiau panešėjo į koncentracijos stovyklą. Kaliniai po keturiolika valandų per dieną turėdavo sėdėti toje pačioje pozoje ir nejudėti iš vietos, gaudavo labai prastą maistą, retai galėdavo nusiprausti. Shin, kad neišprotėtų visas tas valandas negalėdamas pajudinti nei kojų, nei rankų, nugrimzdavo į savo vidų ir galvodavo apie savo filmus, kaip galėtų juos pastatyti geriau. Antrą kartą taip kalėjo dvejus metus, kol įrodė „brangiajam vadui“ Kim Jong-Il’ui, kad dabar jau tikrai bus jam ištikimas per amžių amžius. Tačiau iš tikrųjų Shin galvojo apie dar vieną pabėgimą.
Shin ir Choi po penkerių nesimatymo metų pirmą kartą susitikiko 1983 m. vienoje iš Kim Čen Iro vakarienių. Žinoma, viskas buvo surežisuota diktatoriaus. Netgi buvę sutuoktiniai turėjo slėpti savo tikruosius jausmus – visišką sumišimą – ir apsikabinti lyg vienas kito beprotiškai išsiilgę balandėliai. Viena iš keistų Kim Čen Iro savybių buvo ta, kad jam labai patikdavo režisuoti gyvenimą, o kai kas nors vykdavo ne pagal jį, puldavo į isterišką pyktį. Nors šiaip iš pirmo žvilgsnio atrodė linksmas, draugiškas ir plepus. Vėliau Shin ir Kimas sukūrė ypatingą ryšį, kuris buvo paremtas jų abiejų ypatingu susidomėjimu filmais – jie atrasdavo bendrą kalbą. Taip pat Shin vėliau liudijo, kad Kim Čen Iras turėjo gerą humoro jausmą. Vis dėlto tai neįtikino nei Shin, nei Choi pasilikti Šiaurės Korėjoje savo noru.
Nors jie ir norėjo pabėgti, tačiau šįkart turėjo atrasti išties tinkamą progą, kitaip jiems grėstų mirtis. Šios progos jie laukė dar trejus metus. O iki to laiko turėjo įtikinti „brangųjį vadą“, kad visiškai atsiduoda jo valiai ir savo noru pasilieka dirbti Korėjos Liaudies Demokratinei Respublikai. Tik taip diktatorius jiems leistų laisviau keliauti ir patekti į Vakarus, kuriuose pora turėtų daugiau galimybių pasprukti.
Shin filmai susilaukė didžiulės sėkmės Šiaurės Korėjoje. Kim Čen Iras Shin davė iki tol šalyje nerėgėtą saviraiškos laisvę. Jis tikėjosi, kad geros kokybės filmai tik dar labiau pavergs paprastus žmones, tačiau įvyko atvirkštinis procesas. Taip pat kuo daugiau populiarumo sulaukdavo Shin filmai, ypač užsienyje, tuo daugiau laisvės diktatorius duodavo porai. Vis dėlto jie niekad nebūdavo paleidžiami vieni be būrio asmeninių diktatoriaus sargybinių, todėl pabėgti dar buvo keblu. Tačiau Šiaurės Korėjoje ekonominė situacija negerėjo, reikėjo pinigų, o kino produkcijos eksportas, bent jau taip tikėjosi Kim Čen Iras, galėjo pagelbėti. Taigi režisierius Shin pasiūlė „brangiajam vadui“ įkurti įmonę Vienoje. Jo nuostabai, diktatorius sutiko.
Sunku apibūdinti, kaip Shin ir Choi jautėsi paskutinį kartą palikdami savo namus-kalėjimą Šiaurės Korėjoje. Choi buvo gaila žmonių, kuriuos pamilo ir paliks užnugaryje užgriūsiančiai diktatoriaus rūstybei pasitikti. Jie nežinojo, ar begalės grįžti į gimtinę, kadangi visam pasauliui jau buvo apskelbę, kad pabėgo į Šiaurės Korėją savo noru. Ar kas nors patikės naująja pasakojimo versija? Tačiau jie vis tiek neabejojo, kad pabėgimas yra būtinas. Kitaip ir negalėjo būti.
Savo planą jie buvo apgalvoję iš anksto. Vienoje, vis dar saugomi sargybinių, apsistojo tarptautiškumu pagarsėjusiame viešbutyje, į kurį dažnai atklysdavo įvairių diktatūrų pagrobiami asmenys, tikėdamiesi, kad pavyks susisiekti su amerikiečių ambasada ir išsigelbėti. Taip planavo ir Shin su Choi. Netrukus jie turėjo susitikti su žinomu japonų žurnalistu ir senu draugu Akira Enoki. Jiems pavyko perduoti laiškelį amerikiečių ambasadai, kad prieš aštuonerius metus buvo pagrobti Šiaurės Korėjos diktatoriaus ir dabar nori ištrūkti į Vakarus. Taip pat jiems pavyko įkalbėti savo sargybinius, kad nevažiuotų tame pačiame taksi, kai susitiks su Enoki – juk kitaip sukels įtarimų, jog nėra laisvi Šiaurės Korėjos piliečiai. Prieš Kim Čen Irą jie vis dar turėjo vaidino tą patį spektaklį. Taigi visi trys – Shin, Choi ir Akira Enoki – susėdo į taksi ir kol važiavo, pora greitai nupasakojo žurnalistui situaciją. Sargybiniai vis dar juos sekė, tačiau atrodė, kad jau supranta, jog dedasi kažkas neįprasto. Laimei, taksi pravažiavus žalią šviesoforo šviesą užsidegė raudona ir persekiotojai atsiskyrė nuo pabėgėlių. Netrukus dispečerė per radiją paklausė, kur link jie suks. Akira nieko nelaukęs išsitraukė šūsnį banknotų ir padavė taksistui. Šis pasakė vieną pusę, bet nuvažiavo į kitą. Taip jiems pavyko atsiplėšti nuo persekiotojų ir netrukus pasiekti amerikiečių ambasadą, kuri jų jau laukė.
Taigi Shin ir Choi gavo vizą į Vakarus manais už informaciją apie Šiaurės Korėją, kurią pamatė iš vidaus, mat nedaug žmonių yra tekę tai patirti. JAV kurį laiką jie gyveno kaimiškoje vietovėje, pas juos atsikraustė anūkai, tačiau Shin to neužteko – jis norėjo režisuoti. Taigi jie persikėlė į Kaliforniją. Ten Shin bandė patekti į Holivudą, tačiau patyrė visišką fiasko. 1994 m. jie grįžo gyventi į Pietų Korėją. Ten garsusis režisierius bandė tęsti savo karjerą, tačiau jam niekad nepavyko atgauti buvusios šlovės. Jis mirė 2004 m. patyręs komplikacijas po kepenų transplantacijos. Choi mirė 2018 m.
Tuo tarpu Kim Čen Iras, išgirdęs apie numylėtinių išdavystę, visiškai ištrynė jų veidus iš viešosios erdvės Šiaurės Korėjoje, uždraudė tarti jų vardus. Niekas nežino, kokia buvo jo tikroji reakcija, tačiau greičiausiai audringa. Diktatorius mirė 2011 metais. Jo garbei buvo surengta didžiulė laidotuvių procesija, o jo kultas sudievinamas, visai kaip jo tėvo Kim Ir Seno. Žmonės verkė iš šokinėjo nuo stogų iš liūdesio, kad jų vadas mirė, neįsivaizduodami, koks bus gyvenimas be jo.
