Ir jie vis ėjo, ir ėjo, ir ėjo… kaip Mozė su žydais keturiasdešimt dienų ir naktų per dykumą. Toks apima jausmas skaitant amerikiečių rašytojos Jeanine Cummins romaną „Amerikos purvas“ – tai pasakojimas apie ilgą nelegalių migrantų iš Meksikos kelionę į Pažadėtąją Žemę – Jungtines Amerikos Valstijas. Skaitant apima nuovargis, lyg pats sunkiai šliaužtum per karštą dykynės smėlį, tačiau gal toks ir buvo rašytojos tikslas? Tegul skaitytojas pasijunta kaip tas žmogus, kuriam reikia per pavojus ir išbandymus kovoti už išlikimą dėl geresnės ateities?
Autorė rašydama šią knygą ketverius metus darė tyrimą apie situaciją Meksikos ir JAV pasienyje, bandė kuo tiksliau nupasakoti, ką migrantams tenka patirti kertant sieną, taigi tam tikra prasme ji norėjo padėti skaitytojui susipažinti su migranto kasdienybe. Pati Cummins nėra meksikietė ir jai niekad neteko nelegaliai keliauti į kitą šalį, tačiau ji ištekėjo už nelegalaus imigranto iš Airijos, o jos močiutė emigravo į JAV iš Puerto Riko, taigi rašytoja yra prisilietusi asmeniškai prie opaus migracijos klausimo.
Pasakojime vyrauja viena siužeto linija – tai neseniai į keturiasdešimtmetį įžengusios, Akapulke gyvenusios meksikietės Lidijos ir jos aštuonmečio sūnaus Lukos istorija. Kaip ir kiti personažai šioje knygoje, Lidija ir Luka yra išgalvoti veikėjai, tačiau atstovauja žmonėms, kuriems Meksikoje teko kentėti nuo narkotikų kartelių veiklos. 2017 m. duomenimis, Meksika buvo pavojingiausia šalis pasaulyje dirbti žurnalistu, nacionaliniu mastu žmogžudysčių skaičius buvo didžiausias istorijoje, dauguma žmogžudysčių neišaiškintos, aukos – įvairaus profilio, o karteliai likdavo nebaudžiami.
Kol Lidija dirbdavo savo ramiame, mažame knygynėlyje, jos vyras Sebastianas, žymus Akapulko žurnalistas, tirdavo naujai atsiradusio vietinio kartelio, pavadinimu „Sodininkai“, veiklą. Jau kurį laiką mieste sklido gandai apie žiaurų jo vadeivą, pravarde Pelėda, kurią šis gavo dėl inteligentiškos išvaizdos. Taip jau išėjo, kad Lidija pati to nežinodama asmeniškai susipažino ir netgi susidraugavo su vadinamuoju Pelėda, kurio tikrasis vardas Chavieras, o jos vyras tuo tarpu bandė atskleisti išprususio, nekaltai atrodančio nusikaltėlio nedorus darbelius. Jų likimas tragiškai susipynė. Chavieras, dėl tam tikros priežasties negalėdamas atleisti Lidijos vyrui už vieną parašytą straipsnį apie jį, išžudė visą jų šeimą, išskyrus Lidiją ir Luką, kuriems pasisekė pabėgti. Lidija, bijodama, kad Chavieras nori nužudyti ir ją su sūnumi, pasileidžia bėgti iš Akapulko. Jos tikslas – pradėti naują gyvenimą Jungtinėse Valstijose.
Tai tik pasakojimo pradžia, nes vėliau Lidijos ir Lukos laukia ilga ir sunki kelionė į el norte (isp. Šiaurę). Nuolat gresiant pavojui jiems purviniems ir išalkusiems tenka važiuoti „bestijos“ – krovininio traukinio – stogu, kad vėliau, padedami „kojoto“, su kitais migrantais iš įvairių Lotynų Amerikos šalių galėtų kirsti Sonoros dykumą ir pasiekti išsvajotąjį tikslą. Pakeliui Lidija ir Luka susipažįsta su gražiosiomis paauglėmis Soledad ir Rebeka, jų keliai susikerta su vienišu vaiku iš šiukšlyno Betu, su daugelį metų JAV legaliai gyvenusia, tačiau vėliau deportuota meksikiete Marisole, dėl nesusipratimo į gimtąją šalį išsiųstu doktorantu Nikolu ir kitais migrantais, kurie patenka į tą pačią situaciją.
Kaip teigė Cummins, jinai norėjo „šioje rudoje masėje“ išskirti atskirus veidus, nupiešti migrantų asmenybes, parodyti, kad jie taip pat yra žmonės su labai įvairiais likimais, o ne tik nusikaltėliai ir veltėdžiai, kurie arba atima amerikiečių darbus, arba didina nusikalstamumą šalyje. Autorė siekė, kad skaitytojai gerai pagalvotų prieš smerkdami imigrantus, kadangi šie, kaip ir visi, tiesiog nori užtikrinti geresnę ateitį savo šeimoms.
Ir nors knyga tapo tarptautiniu bestseleriu, o Oprah ją išsirinko skaityti savo knygų klube, teigdama, kad ji „atvėrė man akis, sukrėtė, prižadino iš snaudulio“, „privertė pažvelgti į migrantų likimą iš visai kitos perspektyvos“, ir netgi buvo sulyginta su šių laikų „Rūstybės kekėmis“ (šią knygą parašė žymus praeito amžiaus amerikiečių rašytojas Džonas Steinbeckas), „Amerikos purvas“ visuomenėje buvo sutiktas kontroversiškai, ypač tarp lotynų amerikiečių, kadangi rašytoja yra Jungtinėse Valstijose gimusi ir užaugusi baltaodė, su Lotynų Amerika yra susijusi tik šaknimis, o jos vyras imigravo ne iš Meksikos, o iš Airijos, taigi Cummins kritikuojama, kad negali iš tikrųjų suprasti, ką reiškia nelegeliai kirsti Meksikos ir JAV sieną, kad jos knygoje yra daug netikslumų, kad ji vadovavosi stereotipais. Vis dėlto viena yra aišku – jos intencijos buvo geros.
Nors kritikai rašo, kad knyga žiauri ir joje daug smurto, daugelyje vietų pasakojimas cenzūruojamas – nesirenkama detaliai pateikti žiaurių scenų, – tik iš užuominų galima nutuokti, kokius sunkumus teko patirti veikėjams. Gal tų detalių ir nereikia, kadangi knygoje daug užsimenama apie moterų patiriamą prievartą, taigi pateikti tokių įvykių smulkmenas būtų pernelyg brutalu. Gaila, kad visas dėmesys telkiamas į dabartį ir tiek mažai pasakojama apie personažų praeitį, o charakteriai atskleidžiami vienpusiškai – kiekvienas veikėjas turi savo vaidmenį, pavyzdžiui, motinos, sesers, gražuolės, sūnaus ir t. t. Viena iš priežasčių, kodėl taip galėjo nutikti, – pasakojime labai svarbios protagonistų mintys ir jausmai – daug su visomis smulkmenomis sužinome, kas vyksta jų galvose, kokios emocijos verda, taigi nebelieka vietos kitiems dalykams. Turint omenyje autorės tikslą kuo detaliau pristatyti, su kuo susiduria migrantai bandydami nelegaliai kirsti sieną, tai visiškai logiškas sprendimas, tačiau dėl šios priežasties knygos skaitymas gerokai išsitęsia ir aš asmeniškai visuomet pasisakiau už mažiau turinio, bet daugiau prasmės.
Apibendrinant šią knygą galima padaryti išvadą, kad ji yra gerai parašyta, turi įdomių vietų, tačiau skaitymas prailgsta. Be to, autorės geri ketinimai atsisuko prieš ją bumerangu, kadangi norėdama parodyti imigrantus kaip žmones, o ne kaip kenkėjus, ji pateikė labai vienpusišką Meksikos įvaizdį, t. y. kaip šalies, kurioje nesaugu gyventi ir dauguma nori iš jos pabėgti. Net neabejoju, kad Meksika taip pat turi kuo pasigirti – kai kurie jos regionai paskelbti gražiausiomis pasaulio vietomis, turizmas klesti, o vietiniai žmonės garsėja svetingumu ir draugiškumu.
