Ričardas Dokinsas – garsus britų biologas, evoliucijos ir darvinizmo šalininkas, labiausiai išgarsėjęs dėl savo ateistinių pažiūrų. Kai kurie Dokinso skaitytojai jam dėkoja, kad šis numetė Majos šydą nuo jų akių ir atvėrė naują realybę be religijos, tvirtai stovinčią ant proto suręstų pastolių, kiti nedviprasmiškai nori pakepinti jį ant laužo pragare. Savo bestseleriu tapusioje knygoje „Dievo iliuzija“ mokslininkas teigia, kad rašydamas šią knygą jis turėjo vienintelį tikslą – atversti naivuolius tikinčiuosius į ateizmą, nes pasaulio suvokimas privalo būti paremtas logika ir faktais.
Perskaičiusi „Dievo iliuziją“ aš vis dar tikiu į Dievą. Tačiau man kilo šiokių tokių minčių, tarkim, kodėl krikščionys (Dokinsas kalba ne tik apie krikščionybę, tačiau aš geriau suprantu krikščionis) ir ateistai visiškai nesupranta vieni kitų?
Pirmiausiai, manau, jei susodintume Dokinsą ir krikščionį vienas prieš kitą, jiems kiltų daug nesusipratimų dėl skirtingo sąvokų vartojimo. Dokinsas savo knygos pratarmėje aiškina, ką turi omenyje pavadinime parinkdamas žodį „iliuzija“. Štai koks yra „iliuzijos“ apibrėžimas: „klaidingas įsitikinimas, kurio atkakliai laikomasi, nekreipiant dėmesio į pagrįstus priešingus įrodymus, ypač pasireiškia kaip psichikos sutrikimo simptomas.“ Toliau jis priduria, kad pirmoji apibrėžimo dalis puikiai tinka religiniam tikėjimui. Taigi tikėjimas Dokinsui yra „nuomonė, pažiūra, nusistatymas“ – tokia yra „įsitikinimo“ reikšmė. Tuo tarpu tikinčiajam tikėjimas yra santykis su Dievu.
Kitas sąvokų nesutapimo pavyzdys yra kaip tiedu skirtingų pažiūrų asmenys apibrėžia patį Dievą. Dokinsas Dievą žmonių sąmonėje supranta kaip antgamtinį kūrėją. Krikščionis greičiausiai tam neprieštarautų, tačiau jis pats visų pirma Dievą priima asmeniškai – tai Dievas Tėvas, kuris juo rūpinasi kaip savo vaiku. Dievas jam – ne pasaulio sukūrimo mitologijos dalis, o esybė, su kuria jį jungia meile paremtas ryšys.
Visa tai nėra nieko stebėtino, nes Dokinsas ir jo oponentas krikščionis priima skirtingas prielaidas, o, kaip žinoma, netgi matematiniame uždavinyje sprendinys pirmiausiai priklauso nuo uždavinio sąlygų. Kaip minėjau įžangoje, Dokinsui pagrindinė vertybė yra protas, iš kurio plaukia įrodymai – jam protas yra aukščiausia instancija. Knygoje jis ne kartą pažymi skirtumą tarp „protingų ir išsilavinusių žmonių“ ir ne tokių protingų ir išsilavinusių. Jo manymu, pirmieji yra gerokai pranašesni už antruosius, o mokslinis pažinimas yra pats aukščiausias įmanomas pažinimas. Tuo tarpu visoje krikščioniškoje simbolikoje šmėsčioja ne „Jėzaus protas“, o „Jėzaus širdis“.
Taigi Dokinsas savo knygoje nagrinėja religiją su moksliniu susirūpinimu. Jis per padidinamąjį stiklą tyrinėja jos kliautis ir kaip šiltą vilną taršo teologų argumentus, pavyzdžiui, kad mokslas ir religija užsiima dviem skirtingomis sritimis, kurios nepersidengia. Dokinso manymu, mokslas gali ir turi tyrinėti religiją, o užvis svarbiausias jo tikslas yra paneigti ją, kadangi ši kelia nesantaiką visame pasaulyje, o religinės institucijos istorijos eigoje yra tiek prisidirbusios, kad niekas net neabejoja, jog religija – tai tik vienas iš politikos įrankių. Pats Dievo veikimo principas – kad Dievas nepaklūsta fizikos dėsniams, gali atlikti stebuklus, kad jam rūpi milijardų žmonių maldos ir jis gali jų visų klausytis vienu metu – suvedamas į visišką absurdą. Dokinsas pateikia pačius kvailiausius tikinčiųjų eksperimentus, tarkim, kaip jie bandė išsiaiškinti, ar maldos veikia, taikydami mokslinį eksperimentą. Žinoma, jis neatnešė norimų rezultatų, tačiau šis pavyzdys nei patvirtina, nei paneigia, kad maldos iš tikrųjų veikia, bet neabejotinai parodo, kad Dokinsas renka labiausiai tikėjime nesusigaudančių tikinčiųjų pavyzdžius.
Neišeina paneigti, kad religija yra sukėlusi nesantaikos pasaulyje ar kad religijų patriarchai yra pridarę nesąmonių, galų gale, religija tikrai nesąžiningų žmonių rankose gali būti panaudojama kaip politinis įrankis, tačiau į akis krenta faktas, kad Dokinsas, žinoma, buvo selektyvus rinkdamas pavyzdžius, taigi jo sudarytas pasaulio religijų vaizdas yra gan tragiškas. Pagal jo surinktą medžiagą, tikintieji yra ksenofobai, homofobai, fundamentalistai, ekstremistai, kurie nuo pat mažumės traumuoja vaikus pasakodami apie amžinas pragaro kančias, žudo nėštumą nutraukiančius gydytojus, degina kitaip mąstančiųjų namus, išsižada savo sūnaus ar dukters už ateistines pažiūras ir t. t.
Argumentuojama, kad Senasis Testamentas yra žiaurus, ir tai yra tiesa, jame Dievas vaizduojamas kaip rūstus baudėjas, tačiau toliau kritikuojant ir Naująjį Testamentą bandoma paaiškinti Dievo elgesį, kodėl jis nusprendė pasmerkti Kristų nukryžiavimui; kartais sunku paaiškinti kito žmogaus elgesį ar net suprasti savo paties veiksmų priežastis, o bandyti paaiškinti Dievo elgesį, tuo labiau jei juo netiki, štai čia išties absurdiška. Dokinsas kritikuoja Naujojo Testamento susitelkimą į nuodėmę ir kaltę, tačiau greičiausiai jis skaitė jį PDF formatu ir naudojo paieškos funkciją, kad galėtų pasiskaityti tik tai, kas grindžia jo išvadas, nes Naujajame Testamente rašoma tikrai ne tik apie nuodėmę ir kaltę. Kas keisčiausia, mokslininkas tikinčiuosius kaltina selektyvumu, tačiau pats daro lygiai tą patį. Jis įrodė savo – religija tikrai GALI sukelti chaosą, tačiau man vis tiek nėra akivaizdu, kad BŪTINAI ir sukels.
Priešingai nei Dokinsas, aš manau, kad Dievą įrodėnėti yra absurdiška – absurdiškai elgiasi ne tik ateistai, kurie skundžiasi dėl logikos trūkumo, bet ir tikintieji, kurie nori logiškais argumentais lyg ir sutvirtinti savo tikėjimą, kad jisai taptų stipresnis. Tai reiškia, kad ne tik ateistai, bet ir kai kurie tikintieji nelabai supranta savo religijos. Dokinsas knygoje pateikia garsius viduramžių teologų ir filosofų Tomo Akviniečio bei Šv. Anzelmo Kenterberiečio loginius Dievo buvimo įrodymus. Jų paaiškinimai atrodo logiški, kaip ir Dokinso tų paaiškinimų paneigimas. Neabejoju, kad grandinė galėtų tęstis, jei Tomas Akvinietis ar Šv. Anzelmas panorėtų išlindę iš savo kapų atsikirsti Dokinsui. Išvada tokia: logiškai galima įrodyti absoliučiai viską. Didžiausias Dokinso priekaištas filosofams yra tas, kad šie negali paremti savo teiginių faktais. Vargšai filosofai ir vargšas Dokinsas. Pirmieji negali apsiginti nuo Dokinso, o pastarasis negauna, ko nori.
Nors ir šaipausi, tačiau visiškai nenuvertinu nei filosofijos, nei mokslo. Ir net negaliu smerkti tų filosofų bei mokslininkų, kurie šoka gerokai aukščiau bambos. Pasaulyje yra daug pragmatiškų žmonių, kurie nesupranta tokių dalykų kaip nutylėjimas. Ar galima už tai į juos mesti akmenį?
Kai kurie Dokinso kontrargumentai prieš religiją man pasirodė ne tik pragmtiški, bet ir ciniški. Tarkim, žmogus jau nebegali tikėti, kad pasaulio grožis ateina iš Dievo, o jo religinės patirtys, išaiškėja, vis dėlto yra tik jo sąmonės psichologiniai žaidimai. Bandydamas paaiškinti religijos ištakas, Dokinsas remiasi Darvino evoliucijos teorija – evoliucionuojant religija mums padėjo išlikti, tarkim, suteikdavo kariams daugiau ryžto, kai reikėdavo ginti savo teritoriją, arba atsirado kaip kažko kito šalutinis produktas, tarkim, vaikai turėdavo daugiau šansų išlikti klausydami tėvų, taigi paklusnumas buvo skiepijamas kaip vertybė. Galiausiai Dokinsas netgi sulygina Dievą su įsivaizduojamu draugu, kurio poreikį kartais turi vaikai, o suaugus šis įsivaizduojamas draugas tampa Dievu.
Vienintelis dalykas, ties kuriuo mes tikrai sutariame su Dokinsu, tai kad mūsų moralė nepriklauso nuo to, ar tikime į Dievą, ar ne. Mat kai kurie tikintieji grindžia savo tikėjimą teigdami, kad be Dievo žmonės neturėtų moralės. Dokinso teigimu, nesvarbu, ar žmogus bus krikščionis, musulmonas ar ateistas, jis visais atvejais gali būti moralus ir doras, tam religijos nereikia. Tačiau aš taip manau dėl kitų priežasčių nei Dokinsas. Man tai lemia gilus įsitikinimas, kad netgi jeigu mes nusigręžiame nuo Dievo, Dievas niekad nenusigręžia nuo mūsų.
Atrodo, kad Dokinsas ne tik siekia nušluoti religijas nuo žemės paviršiaus kaip absoliutaus blogio šaltinį, tačiau jam rūpi, kad ateizmas būtų pripažintas kaip legitimus tikėjimas (tikėti, kad Dievo nėra, taip pat yra tikėjimas). Kaip jis teigia savo knygoje, JAV politikas, pasiskelbęs, kad yra ateistas, net nelabai turi šansų būti išrinktas (knyga buvo rašyta 2006 metais). Taigi ne tik tikintieji susilaukia aršaus ateistų puolimo, tačiau ir patys ateistai to sulaukia iš tikinčiųjų. Tai neabejotinai rodo tik vieną dalyką – puolimas yra geriausia gynyba ir pagarbos trūksta iš abiejų pusių. Taip užsukamas užburtas ratas.
Skaitant kyla klausimas, ar pats Dokinsas nėra toks pat fundamentalistas kaip ir jo kritikuojami religiniai fundamentalistai? Jis pats atsikerta į šį kaltinimą, kad jį nuo religingo fundamentalisto skiria jo gebėjimas pakeisti savo pažiūras, jeigu faktai jam atskleistų kitokią tikrovę. Tačiau ar Dokinsas kada nors sutiktų nebelaikyti proto savo didžiausia vertybe? Taigi kodėl prašo iš tikinčiųjų atsisakyti savosios vertybės – tikėjimo į Dievą?
Apibendrindama šią knygą galiu pasakyti, kad ji yra sklandžiai parašyta, gan išsamiai supažindina su evoliucijos teorijos niuansais, yra puiki proto mankšta, turėtų būti įdomi ateistams, kuriems visa ta galybė argumentų glostys protą ir gal širdį, nežinau, kaip fiziką ar matematiką glosto sklandžiai išspręstas sudėtingas matematinis uždavinys, o tikintiesiems ji padės geriau suprasti žmones, kuriems sunku patikėti į Dievą. Galiausiai visi renkamės kuo tikėti.
