Daugiau kaip 160 milijonų žmonių Indijoje yra laikomi „neliečiamaisiais“, tai dalitai – žmonės, kurie dėl savo kilmės, papročių ir tradicijų priklauso žemiausiai kastai. Nuo seno „neliečiamųjų“ kasta laikoma sugadinta, vengtina ir susidurianti su visuomenės žiaurumu.
Indijos „neliečiamieji“ dirba nešvariausius darbus ir gyvena nuolat bijodami, kad aukštesnio luomo indai, pagal visas tradicijas ir papročius gali viešai pažeminti, apnuoginti, nuplakti, sumušti ir išprievartauti dalitus. Vien vaikščiojimas aukštesnių kastų rajonuose yra gyvybei pavojingas nusikaltimas. Beveik 90 procentų visų itin neturtingų indų ir 95 procentai visų neraštingų indų yra dalitai. Žodis „dalitas“ verčiamas kaip „engiamas“ arba „vargingas“ ir paprastai vartojamas žmonėms, kurie kažkada buvo vadinami „neliečiamaisiais“ dėl nešvarumo ir skurdo, susijusio su jų darbais.
Maždaug kas valandą yra užpuolami du „neliečiamieji“, kiekvieną dieną išprievartaujamos trys dalitų moterys, nužudomi du dalitai ir sudeginami bent du „neliečiamųjų“ namai. Kadangi policija, kaimų tarybos ir vyriausybės pareigūnai dažnai palaiko kastų sistemą, kuri remiasi religiniais hinduizmo mokymais, į padarytus nusikaltimus, į žiaurų elgesį su „neliečiamaisiais“ reaguoja paviršutiniškai ir daugybė nusikaltimų net nepranešama, dažnai policija reikalauja kyšio, kad bent kiek padėtų dalitams.
Nepaisant to, kad žiaurus elgesys ir „neliečiamųjų“ atskyrimas buvo oficialiai uždraustas, kai 1950 m. Indija priėmė savo konstituciją, dalitų diskriminacija išliko pakankamai plati. Indijos Konstitucija uždraudžia diskriminaciją, bet ne kastų sistemą. Žmogui pagal kastą, kurioje gimė, priskiriama profesija, išsilavinimo lygis ir galimas santuokos partneris. Smurtas prieš „neliečiamuosius“ propaguojamas dabar ir dėl atsiradusio žmogaus teisių judėjimo, reikalaujančio dalitų teisių ir priešintis „neliečiamumo“ diktatui.
Hinduistai tiki, kad žmogus gimsta vienoje iš keturių kastų, pagrįstų karmos ir skaistumo principais – kaip jis ar ji gyveno praeitą gyvenimą. Brahmanais gimę kunigai ir mokytojai, kshatrijos kastai priklauso valdovai ir kareiviai, vaišijai yra prekybininkai, o šudros – darbininkai. Keturiose kastose yra tūkstančiai subkastų, apibrėžtų pagal profesiją, regioną, tarmę ir kitus veiksnius. „Neliečiamieji“ tiesiogine prasme yra atstumtieji – penkta grupė, kuri yra neverta patekti į kastų sistemą.
Dalitams neleidžiama naudotis viešu vandentiekiu, lankytis šventyklose ir rengti vestuves. „Neliečiamieji“ turi atsinešti savo indus į viešas maitinimo įstaigas, tam, kad neterštų aukštesnių kastų narių indų.
Parduotuvėse, atėjus apsipirkti, aukštesniųjų kastų indai neima pinigų iš dalitų rankų, pirma juos privalo padėti ir tik tada pardavėjas juos paima. Dalitai negali turėti jokio kontakto su kitomis keturiomis kastomis. „Neliečiamieji“ nuo seno susiję su įvairiais suteršiančiais, purvinais darbais arba profesijomis: viešųjų tualetų valymas ar darbas su mirusiais gyvuliais. Už šiuos darbus mokamas be galo žemas atlygis, žmonės laikomi vergais.
Ypač stipriai kenčia „neliečiamųjų“ moterys – seksualiniai prievartavimai, kuriuos dažnai vykdo aukštesnės kastos gyventojai ir policijos pareigūnai. 42 metų moteris buvo išprievartauta ir gyva sudeginta po to, kai ji, jos vyras ir du sūnūs buvo laikomi nelaisvėje ir kankinti aštuonias dienas. Už ką? Vien dėl to, kad jos vienas sūnus pabėgo su aukštesnės kastos šeimos dukterimi. Vietos policija žinojo, kad dalitų šeima buvo įkalinti, tačiau nieko nedarė dėl aukštesnės kastos šeimos vietos įtakos.
Tūkstančiai paauglių mergaičių yra priverstos užsiimti prostitucija, visa tai pridengiama religine praktika, vadinama devadasi – „moteris – dievo tarnaitė“. Merginos yra pašventintos arba „ištekėjusios“ už dievybės. Pasišventus merginos nebegali tuoktis, privalo ir yra priverčiamos užsiimti seksu su aukštesnės kastos bendruomenės nariais ir galiausiai parduodamos miesto viešnamiui.
Dalitų raštingumas yra labai žemas, raštingumo lygis siekia 2–6%. Dalitų vaikai mokyklose dažnai diskriminuojami, verčiami sėdėti klasės gale ir jiems draudžiama liesti ar bendrauti su kitų kastų vaikais. Todėl tie, kurie patenka į mokyklą, ją palieka labai anksti dėl socialinių ar ekonominių veiksnių.
Prieš keletą mėnesių Vattavados kaimo tarybos pirmininkas P. Ramaraj, kuris pasisako prieš dalitų diskriminaciją, nusprendė finansuoti kirpyklą, kurioje bus laukiami visi. Dalitai, negali lankytis kirpyklose, kuriose lankosi kitos kastos. Daugelis kirpėjų ir kirpyklų atsisakė bendradarbiauti ir bent šiek tiek prisidėti prie tolerancijos skatinimo „neliečiamiesiems“. Dalitams ši naujiena reiškia, kur kas daugiau, tai kova už jų teises.
Šiuo metu didėja aktyvistų, profesinių sąjungų ir kitų nevyriausybinių organizacijų, kurios organizuojasi siekdamos demokratiškai ir taikiai reikalauti savo teisių, didesnio darbo užmokesčio ir teisingesnio žemės paskirstymo dalitams. Pažanga padaryta kuriant žmogaus teisių judėjimą Indijoje ir atkreipiant tarptautinį dėmesį į šį klausimą. Jaunoji dalitų karta stengiasi aršiai kovoti už savo teises. Per rengiamus protestus žūsta žmonės. Dalitai yra be galo skurdūs ir visiškai neturi jokių žemių. Vienas iš protestuotojų reikalavimų: nedideli turto sklypai bendruomenės nariams vardan lygybės.
Šiuo metu dalitų situaciją dar labiau pablogėjo. Nenuostabu, kad vieni didžiausių COVID-19 pandemijos nukentėjusiųjų yra Indijos „neliečiamieji“. Neproporcingai daug dalitų apsiriboja daugiausia menkais ir mažai apmokamais darbais, dėl skurdo žemiausiai kastai priklausantys gyventojai yra ypač pažeidžiami viruso. „Neliečiamiesiems“ galimybės ribotos naudotis sveikatos priežiūra ir bet kokia kita socialinės apsaugos forma. Daugelis dalitų dirba kituose miestuose, o karantinas ir susiklosčiusi situacija atskyrė šeimas, nes migravę darbininkai neturi už ką grįžti namo.
Kova už lygias teises Indijoje vyksta jau ne vieną dešimtmetį. Pirmasis aktyvistas buvo Mahatma Gandis, kuris bandė sugriauti stereotipus „neliečiamuosius“ pavadindamas Dievo žmonėmis. Dalitų vardą indų žemiausios kastos nariams suteikė Bimrao Ramdžis Ambedkaras, kuris priklausė brahmanų kastai ir pasiekė, kad būtų nustatytos kvotos paklausioms darbo vietoms bei vietos universitetuose dalitams.
„Neliečiamųjų” skaičius Indijoje yra tris kartus didesnis nei Jungtinės Karalystės gyventojų skaičius. Šiuolaikinę Indijos visuomenę sudaro maždaug 20 proc. dalitų. Teoriškai visos kastos turi lygias galimybes įsilieti į Indijos visuomenę, bet realūs įvykiai rodo kitokią tikrovę.
