Tikriausiai, sunku įsivaizduoti pasaulį, kuriame vyrai bijotų moterų. Prisiminus Margaret Atwood distopinį romaną „Tarnaitės pasakojimai“ galima pažvelgti į skaudžią moters padėtį visuomenėje. Tačiau Naomi Alderman savo ketvirtajame romane „Galybė“ priverčia susimąstyti kiekvieną, koks gi pasaulis būtų, jeigu galia taptų moterų rankose.
Anglijos novelistė Naomi Alderman gimė Londone 1974 m. Ir užaugo ortodoksų žydų bendruomenėje. Įkvėpta savo pačios šeimoje vaikystėje būto auklėjimo išleidžia pirmąjį romaną „Disobedience“ (2006), kuris 2006 metai buvo apdovanotas „Orange Award“ apdovanojimu jaunojo rašyto kategorijoje, o po metų Alderman laimėjo „Sunday Times“ metų jaunojo rašytojo apdovanojimą. 2016 metais išleido romaną „Galybė“ ir laimėjo „Baileys“ premiją („Women’s Prize for Fiction“).
Alderman savo romane „Galybė“ atgaivino moterų vidinę prigimties galią bei jaudulį. Jų gebėjimus įskaudinti ar net nužudyti. Internetą užplūsta vaizdo įrašai apie mergaites, naikinančias vyrus. Protrūkiai išsiplečia iki kolektyvinių valdžios žinių, kaip dauguma mergaičių mokosi panaudoti šį keistą naują sugebėjimą sunaikinti vyrus ir parodo vyresnėms moterims, kaip tai pažadinti. Berniukai imami saugoti nuo mergaičių ir todėl yra atskiriamos mokyklos pagal lytį. Visuomenėje esantys vyrai daro prielaidą, kad bus surastas priešnuodis ir atstatyta „normali“ jėgų pusiausvyra. Nuskriaustos moterys jaučia, kad tai yra dieviškas įsikišimas, kuris išgelbėjo jas nuo pragaro žemėje. Armijos didžiąją dalį sudaro moterys. Vietoj ginklų yra išnaudojama natūrali mergaičių agresija. Narkotikai yra sukurti siekiant sustiprinti galią, o pornografija tam, kad ją fetišizuotų. Taip pat romane yra gausu smurtinių seksualinio prievartavimo scenų, kuriose moterys naudojasi savo galia prievartaudamos vyrus.
Šis Alderman romanas yra daugiasluoksnis. Vaizduojamą mergaičių galią galima interpretuoti kaip neišnaudotos ar neįsivaizduojamos galimybės simbolį. Žmonės piktnaudžiauja galia, nes jie tai gali daryti. Skaitant su kiekvienu puslapiu vis daugiau norėjau sužinoti. Vyrai yra objektyvizuoti, menkinami, jų pasiekimai negerbiami. Moterys gauna galią ir pranašumą prieš vyrus ir taip apverčia pasaulyje nusistovėjusį seksimą prieš moteris. Romano tekstas yra patrauklus, nuožmus bei keliantis nerimą. Naomi Alderman taip pat apie knygą užsimena: „Visada malonu šiek tiek žvilgtelėti ir pamatyti, kaip visuomenė atrodytų iš kitos pusės. Bet pagaliau reikia paklausti, ar moterys geresnės už vyrus? Taip tikrai nėra. Žmonės yra žmonės. Nereikia galvoti, kad visi vyrai yra siaubingi, žinodami, kad yra vyrų, kurie piktnaudžiauja savo jėgomis. Kodėl to negalima pasakyti apie moteris?“
Žiaurumas, kurį moterys nukreipia į vyrus Alderman romane – pažeminimai, kankinimai, lyties organų žalojimas – tai gerai žinomi šiandieną vykstantys dalykai, tačiau „Galybėje“ tai vaizduojama lytims apsikeitus vietomis. Tai galbūt ir yra romano esmė – tai, ką vyras skaito kaip šiurpinančią distopiją, moteris – kaip gana tikslią pasaulio būseną. Alderman rašymas yra gražus, o intelektas atrodo beveik beribis. Ji taip pat turi tamsų humoro jausmą, kurį puikiai valdo – viename skyriuje baisiu tikslumu yra atkuriamas interneto forumas iki atsitiktinių antivakcininių aktyvistų pasirodymo.
Sunku nusakyti kokia buvo knygos pozicija. Norint parodyti dvigubus vyrų ir moterų standartus? Ar tai yra feministinė pasaka, kurioje klastinga vyrų dominuojama visata užleidžia vietą taikos, teisingumo ir empatijos matriarchatui? Įsivaizduokime pasaulį, kuriame moterys, išlaisvintos iš smurto gniaužtų, klesti pagarboje ir laisvėje. Autorė apie savo knygą interviu metu sakė, kad tai nėra būdas atkeršyti vyrams už visą padarytą blogį prieš moteris: „Knyga buvo minties eksperimentas. Rašiau 2014 ir 2015 metais, ir pradžioje tikrai nežinojau, kokia bus pabaiga. Aš tiesiog norėjau tai apgalvoti pati. Bet aš manau, kad kerštas kai kuriems veikėjams yra visiškai pagrįstas jausmas.“
„Galybė“ – tai patrauklus romanas, kuriame prašoma apsvarstyti jau egzistuojančią distopiją, kuri egzistuoja šimtmečius. Pasaulis nuolatos keičiasi, senus poreikius keičia nauji, mūsų laikų siaubas yra neišvengiamas. Visada bus piktnaudžiaujama valdžia. Visatos lankas nesilenkia teisingumo link, o tik padaro apskritimą. Atokiau nuo to, kad jei mūsų pasaulis būtų sunaikintas ir atstatytas kartu su atsakingomis moterimis, tai atrodytų taip, kaip atrodo su atsakingais vyrais. Ar viskas priklauso vien nuo lyties?
