Pastaruoju metu legendomis apipintos ir šventąja paskelbtos Nobelio premijos laureatės Motinos Teresės įvaizdis visuomenėje labai svyruoja. Atsiranda vis daugiau manančių, kad vienuolė, ir suformuotas jos, kaip šventosios paveikslas, visiškai neatitinka tikrųjų faktų, kas verčia manyti, jog tai tebuvo gerai apgalvotas katalikų bažnyčios viešųjų ryšių žingsnis.
Aktyviausios žmonių dvejonės prasidėjo tuomet, kai 2013 metais Montrealio universiteto profesorius Seržas Larivje, pasikvietęs į pagalbą kolegę Ženevjievą Chenard, bei Otavos universitete dėstančią ir švietimo daktarės laipsnį turinčią Karolę Senechal, ėmėsi Motinos Teresės gyvenimo ir darbų tyrimo. Trijų mokslininkų grupė, atlikdama savo tyrimą, surinko 502 oficialius dokumentus apie šventąja paskelbtos vienuolės veiklą, tačiau atskyrus dublikatus, jų liko 287. Turimus dokumentus, grupė nuodugniai tyrinėjo net kelerius metus, o galiausiai, iš surinktos informacijos, parašė dokumentinį straipsnį, kuriame atskleidė faktus, į kuriuos Vatikanas, suteikdamas Motinai Teresei šventosios statusą neatsižvelgė. Publikacijoje buvo aptartas jos gana abejotinas rūpestis ligoniais, įtartini politiniai ryšiai, galimas fondo lėšų švaistymas savoms reikmėms, bei pernelyg dogminis požiūris į abortą, kontracepciją ir skyrybas.
Nors, kaip skelbiama, iki mirties Motina Teresė, kurios tikrasis vardas Agnes Gonxha, įvykdė 517 humanitarinių misijų, daugiau nei 100 šalių, tačiau mokslininkų duomenimis, daugelis, panašiu metu kaip ir šventoji nuvykusių į jos lankomas vietas, dažniausiai nerasdavo jokių Teresės apsilankymo ženklų, o vietiniai taip pat negalėdavo paliudyti, kad pastaroji kada nors čia lankėsi, todėl, mokslininkų manymu, realus misijų skaičius yra perpus mažesnis.
Tiesa, nemažiau kritikos Motina Teresė, sulaukė ir būdama gyva, štai britų žurnalistas Kristoperis Hitchensas, aktyviai sekęs vienuolės veiklą, ne kartą šventosios įkurtą organizaciją apibūdino kaip sektą, aukštinančią kančias ir nesuteikiančią sergantiesiems realios pagalbos, o jos darbus vadino kolonijistiniais, dėl aktyvaus siekio kitatikius paversti katalikais, bei krikštyti mirštančiuosius, negerbiant jų išpažįstamos religijos ir laisvo pasirinkimo. Kitas kritikas – daktaras Robinas Fox‘as, britų medicininio žurnalo „The Lancet“ redaktorius, 1991 metais, aplankęs Motinos Teresės ordino prieglaudą, pavadinimu „Namai mirštantiesiems“, ten vykdomą medicininę pacientų priežiūrą apibūdino kaip „beviltišką“.
© Wikimedia Commons archyvo nuotr.
Šimtai žmonių, keliavo į prieglaudą prašydami pagalbos ir tikėdamiesi gauti nemokamą medicininį gydymą, kuris padėtų išsaugoti jų gyvybes. Tačiau paaiškėjo, kad įstaigoje, kurioje turėjo būti suteikiama pagalba nepasiturintiems, visiškai nebuvo sąlygų ligonių gydymui, ir trūko ne tik medicininį išsilavinimą turinčių žmonių, bet ir paprasčiausios higienos, maisto, bei vaistų. Įdomiausia tai, kad viso to priežastis buvo ne lėšų trūkumas (Motinos Teresės sukurtas aukų fondas tuo metu jau buvo sukaupęs šimtus milijonų dolerių), o pačios šventosios suvokimas apie kančią ir mirtį: „Aš manau, kad vargšams yra labai gražu priimti savo kančią ir dalintis ją su Kristumi. Jų pasiaukojimas kančiai, labai padeda pasauliui ir mes galime daug ko iš to išmokti.“ – toks buvo jos atsakymas į pasipiktinusių kritikų nuomonę, po paaiškėjusių faktų. Ironiška, tačiau kai galiausiai jai pačiai prireikė medicininės pagalbos ir slaugos, Teresė pasirinko vieną brangiausių Amerikos ligoninių, turinčių moderniausią įrangą ir geriausius specialistus šalyje.
Nemažai diskusijų iki šiol kyla ir dėl jos sukurto fondo, kuriam milijonai žmonių bei įmonių aukojo savo pinigus. Daugeliui atrodo, kad Motina Teresė buvo labai dosni savo maldomis aukotojams, tačiau labai šykšti pinigais vargšams, kuriems jie turėjo būti skirti. Ne kartą, apsilankiusi potvynių nusiaubtoje Indijoje, arba Bhopale po augalų pesticidų gamyklos sprogimo, nukentėjusiems ji pasiūlė Mergelės Marijos maldas bei šventus medalionus, tačiau nesuteikė jokios tiesioginės ar piniginės pagalbos, kurios tuo metu labiausiai reikėjo žmonėms. Kita vertus, ji nei kiek nesuabejojo priimdama aukščiausią Haičio „Garbės legiono“ apdovanojimą iš tuo metu korumpuoto šalies diktatoriaus Žano-Klodo Duvaliero rankų, bei paskelbdama jį Haičio neturtingųjų draugu, o tai kelia klausimus ir apie moters politinį skaidrumą.
© Wikimedia Commons archyvo nuotr.
Atsižvelgus į visus nerimą keliančius faktus, iškyla klausimas: kaip Motina Teresė sugebėjo sukurti šventumo ir begalinio gerumo įvaizdį? Remiantis pradžioje minėtų tyrėjų duomenimis, jos populiarumo kilimas prasidėjo nuo 1968 metais įvykusio susitikimo su BBC žurnalistu Malkolmu Muggeridu, kuris buvo aktyvus katalikas, bei žavėjosi Teresės pasisakymais apie abortų uždraudimą. Būtent jis, pirmasis, nusprendė skatinti vienuolę kalbėti apie savo darbus, bei aktyviai naudotis viešumo galia. Žinodamas medijų galimybes ir turėdamas įvairiausių ryšių, Malkolmas padėjo Motinai Teresei patekti į televiziją, ant žurnalų viršelių, bei tapti visų aptarinėjamu asmeniu.
Dar didesnį populiarumą paskatino Vatikano nuosprendis po Teresės mirties atsisakyti įprasto penkerių metų laukimo laikotarpio ir kuo greičiau moterį paskelbti palaimintaja. Tokį jų verdiktą paskatino katalikės Monikos Besros istorija, pasak kurios, Motinos Teresės palaiminimas ir įteiktas šventas medalionas išgydė ją nuo siaubingų pilvo skausmų, kuriuos moteris kentėjo ilgą laiką. Tiesa, Monikos gydytojai turėjo kiek kitokią „stebuklingo“ išgijimo versiją, jų teigimu – moteris sirgo tuberkulioze ir turėjo kiaušidžių cistą, o jų skausmas išnyko, kai pastaroji pradėjo vartoti nuskausminamuosius. Vis dėlto, Vatikanas padarė išvadą, kad tai buvo stebuklas.
Motinos Teresės populiarumas buvo toks, kad ji tapo nepakeičiama gyventojams, kurie anksčiau nei Romos pontifikai, paskelbė ją šventąja. „Kas galėtų labiau atgaivinti bažnyčią ir įkvėpti tikinčiuosius, jei ne visiems žinomos moters paskelbimas palaimintaja? Ypač tuomet, kai bažnyčios nuolat tuštėja, o Romos įtaka visuomenėje mažėja?“ – savo straipsnyje klausia Seržas Larivje ir jo kolegos.
