Jau vasario 24 d. Los Andžele iškilmingoje ceremonije JAV Kino meno ir mokslo akademija paskelbs 91‑ųjų „Oskarų“ apdovanojimų nugalėtojus. Šiemet daugiausia – po 10 – nominacijų pelnė Yorgoso Lanthimoso „Favoritė“ (The Favourite) ir Alfonso Cuaróno „Roma“. Ta proga atidžiau pažvelkime į aštuonias kino juostas, kurios varžosi „Geriausio filmo” kategorijoje.
„Bohemijos rapsodija“ (Bohemian Rhapsody)
Išskirtinės žiūrovų simpatijos sulaukusi kino juosta pasiryžo papasakoti fenomenalios britų roko grupės „Queen“ ir jos lyderio Freddie Mercury‘io kelią į kerinčias šlovės viršūnes. Roko muzikos šlovės galerijoje apstu ne tik auksinių diskų šviesoje spindinčių personų, bet ir tragiškos lemties paminklų. Kas pasakys, kodėl savižudybės kerai neretai labai anksti pasiglemžia tuos, kuriems likimas buvo palankus ir žadėjo sėkmingą karjerą vos ne nuo pirmų žingsnių scenoje? Vieniems galvas apsuka per anksti patirta šlovė, kitiems protus apsvaigina narkotikai ir alkoholis, treti neištveria staiga atsivėrusios egzistencinio siaubo bedugnės, ketvirti neįvertina fizinio kūno galimybių kelionėse link dvasinės nirvanos, penktieji tiesiog beatodairiškai neria į visokiausių malonumų verpetą, mesdami iššūkį ne tik įprastoms gyvenimo normoms, bet ir įsivelia į mirtinai pavojingus seksualinius eksperimentus. Pastarųjų netrūko legendinės roko grupės „Queen“ lyderio Freddie Mercury‘io gyvenime. Filmo „Bohemijos rapsodija“ idėja priklauso patiems „Queen“ muzikantams. Pagrindiniam vaidmeniui ėmė ruoštis egiptiečių ortodoksų palikuonis Rami Malekas. Freddie Mercury‘io karjerą filmo autoriai ima stebėti nuo 1970-ųjų, kai būsimoji roko žvaigždė jau svajoja apie šlovę ir tėvo gyvenimo filosofiją „geros mintys, geri žodžiai, geri darbai“ įžūliai atremia nuginkluojančiu klausimu: „Na, ir ką tu esi pasiekęs?“. Prisijungęs prie studentų klubuose grojančios grupės, kurią ką tik paliko solistas, Freddie pasineria į beprotišką karuselę, kurioje kūrybos polėkis susipynė su kitais svaiginimosi būdais. Šiame kvaitulyje gimė pirmieji muzikiniai hitai, pavyzdžiui, Killer Queen. Galima buvo toliau kalti geležį, kol ji karšta, bet nenuorama Freddie‘is pasiūlo muzikos įrašų studijų vadovus ir radijo stočių didžėjus pašiurpinusią neįprastą sėkmės formulę: roką sujungti su klasikine opera. „Tai bus rokrenrolas su operos užmoju, graikų tragedijos patosu, Šekspyro šmaikštumu ir nevaržomu muzikinio teatro džiaugsmingumu“. Būtent iš šio daug kam beprotiškai atrodžiusio kokteilio ir gimė garsioji Bohemijos rapsodija. Pirmoji filmo dalis iliustruoja daugmaž žinomus (bent jau plačiai aprašytus) grupės „Queen“ žingsnius į muzikinį Olimpą. Šioje dalyje Freddie‘is atrodo greičiau panašus į kitą scenos chuliganą – ilgaplaukį Micką Jaggerį, užtai antroje dalyje, kai pirmą kartą pamatome visai kitą „Queen“ lyderio įvaizdį – stilinga trumpa juodų plaukų šukuosena, juodais akiniais ir baltais marškinėliais pasidabinusią sportišką figūrą, grakščiais judesiais judanti link scenos, žiūrovų salėje nuvilnija kolektyvinis nuostabos atodūsis: „Koks panašus!“.
„Favoritė“ (The Favourite)
Graikas režisierius Yorgosas Lanthimosas į kinematografinės šlovės viršūnes lyg meteoras švystelėjo 2015-aisiais, kai jo keistos stilistikos „Omaras“ Kanuose laimėjo net tris apdovanojimus, įskaitant ir garbingąjį Žiūri prizą. „Šventojo elnio nužudymas“ (2017 m.) taip pat Kanuose buvo apdovanotas už geriausią scenarijų. Yorgosas Lanthimosas dabar garsiausias Graikijos kino režisierius, „Favoritės“ sukūrimui gavo 15 mln. dolerių biudžetą ir dvi holivudines žvaigždes pagrindiniams vaidmenims – Rachel Weisz ir Emmą Stone. Škotijos, Anglijos ir Airijos karaliene Ana Stiuart buvo paskelbta 1702-ųjų kovo aštuntąją, karūnuotą balandžio 23-ąją per Šv. Jurgio šventę, o pasimirė nuo insulto po dvylikos metų. Neigiamą karalienės Anos įvaizdį imta formuoti tuoj po jos mirties. Malboro hercogienė ledi Sara (ji, beje buvo tolima Winstono Churchillio giminaitė), geriau už bet ką kitą žinojusi visas karalienės aplinkos intrigas ir dažnai buvusi jų iniciatore, įtikino būsimuosius karalienės biografus, kad monarchė buvusi „silpna ir neryžtinga moteris, labai priklausoma nuo barnių miegamajame ir valstybės reikalus sprendusi pasikliaudama asmeninėmis simpatijomis“. Net rimtų istorikų darbuose karalienės Anos valdymo epocha buvo vadinama ne itin diplomatiniais epitetais. Nors karalienė Ana buvo labai stipriai veikiama aplinkos intrigų, jos valdymo laikais neproporcingai didelę valdžią gavo ministrų kabinetas, o pati šalis išgyveno didelį ekonominį bei kultūrinį pakilimą. Kaip dažniausiai būna istorinėse dramose, monarchų asmeniniame gyvenime neapsieinama be meilės trikampių. Ši geometrinė figūra dominuoja ir Yorgoso Lanthimoso filme, bet ji yra pabrėžtinai moteriška. Į karalienės rūmus pas įtakingą giminaitę ieškoti darbo važiuojanti jaunoji Abigailė (Emma Stone) brutaliai išstumiama iš karietos į pakelės purvą). Vėliau įvairiausios „purvo vonių“ metaforos lydės valdžios, moralės ir, žinoma, politikos peripetijas. Iš karto aišku, kad valstybę valdo visai ne Ana (Olivia Colman), o ledi Sara (Rachel Weisz) – tikra intrigų ir sąmokslų karalienė, kuriai drąsos suteikia tai, kad jos vyras lordas Malboras kontroliuoja kariuomenę. Nepėsčia pasirodo ir panelė Abigailė, kuri tik iš pažiūros atrodo kaip naivi provincialė. Naujoji rūmų viešnia tuoj pat susigaudo, kas čia yra kas, ir pradeda regzti savąjį slaptų planų voratinklį, nors daryti tai akylai stebint viską žinančiai pirmai karalienės favoritei tikrai nelengva. Šį kartą Y. Lanthimosas atsisako jam anksčiau kruopščiai puoselėto režisieriaus-demiurgo vaidmens bei ankstesniems filmams būdingų (pseudo) filosofavimų ir visą savo talentą nukreipia į spalvingą išsigimusių karališkų žaidynių karnavalą, kuriame centrinė vieta apibrėžta trijų viena kitos vertų aferisčių trikampiu.
„Juodasis kukluksklano narys“ (BlacKkKlansman)
Rasinio nepakantumo tema, pasiekianti mus dar iš vergovės laikų. Jungtinių Amerikos istorijos gėdingiausi puslapiai susiję su kukluksklano veikla. Deja, ši agresyvi rasistinė organizacija egzistuoja ir dabar, tiesa ji jau nebevykdo viešai Linčo teismo egzekucijų, bet slapta vis dar rengia ritualinius reginius su liepsnojančiais kryžiais, ir į šias sueigas aktyvistai susirenka pasidabinę tradiciniais drabužiais – visą figūrą dengiančiais baltais apsiaustais su iškarpomis akims. Spike‘o Lee filmas „Juodasis kukluksklano narys“ (angl. BlacKkKlansman) pasakoja istoriją, kuri gali pasirodyti neįtikėtina, tačiau ji realybėje tikrai įvyko aštuntajame dešimtmetyje Kolorado valstijoje. Tada archyve įdarbintas jaunasis juodaodis policininkas Ronas Stalvortas (jį suvaidino aktoriaus Denzelo Washingtono sūnus Johnas Davidas Washingtonas) sugalvojo originalų būdą demaskuoti kukluksklaną ir užkirsti kelią jų rengiamai kruvinai akcijai. Ekrane pasirodo sunkiai atpažįstamas Alecas Baldwinas (dabar vis dažniau parodijuojantis prezidentą Trumpą), kuris vaidina reakcingą politiką, repetuojantį „tikriems patriotams“ skirtą kalbą ir įvardija pagrindinius „baltosios Amerikos“ priešus – juodaodžius, žydus bei masonus, o taip pat Dievo vardu laimina „baltuosius protestantus“ naujam kryžiaus žygiui. Juodaodis ir žydas bus svarbiausi toliau pasakojamos istorijos herojai. Abu jie dirba Kolorado Springs miesto policijoje ir patenka į klano priešų gretas pagal etninius požymius. Ronas Stalvortas yra juodaodis, o Flipas Cimermanas (Adamas Driveris) –žydas. Pirmasis, suradęs klano (jo nariai vengia šio žodžio ir vietoje jo naudoja kitą – organizacija) telefoną vietiniame laikraštyje pasiskambina ir pasisiūlo drauge kovoti su baltosios rasės žmonių priešais. O kai jis gauna pasiūlymą susitikti ir aptarti būsimos kovos taktiką, tenka vietoj savęs siųsti patyrusį detektyvą Flipą.
„Juodoji pantera“ (Black Panther)
Pirmą kartą Juodąją Panterą galėjome pamatyti Pilietiniame kare (Captain America: Civil war, 2016), kuriame komiksų herojus neatliko pagrindinio vaidmens, bet sugebėjo sudominti ir priversti laukti, kol Marvel nuspręs supažindinti žiūrovus su mistinės šalies Vakandos karaliumi artimiau. Mirus tėvui, Tčala (Juodoji Pantera, akt. Chadwick Boseman) turi užimti savo tėvo sostą ir tapti Vakandos karaliumi. Vakanda visiems žinoma kaip trečiojo pasaulio šalis, nors po šia gudria priedanga slepiasi pati moderniausia šalis žemėje. Atėjus naujam, jaunam valdovui, iškyla diskusijos, galbūt vertėtų pasirodyti pasauliui ir pasidalinti savo turimomis technologijomis ir resursais. Lyg neužtektų bėdų šalies viduje, iš kažkur prisistato niekada nematytas Tčalos pusbrolis Erikas Kilmongeris (akt. Michael B. Jordan), kuris po daugelio metų nusprendžia norintis Vakandos sosto ir turimų technologijų. Tai paskutinis filmas prieš pat Begalybės karui (Avengers: Infinity war, 2018) pasiekus kino ekranus. Kadangi Vakanda ir Juodoji Pantera atlieka didžiulį vaidmenį paskutiniame Keršytojų filme, būtina pamatyti šį filmą. „Juodosios panteros“ buvimas Oskarų nominantų sąraše kelia nemažai klausimų, nes pirmiausiai tai ganėtinai abejotinos meninės vertės kūrinys, tiesa sutiktas itin palankiai dėl juodaodžių įtraukimo į iki tol baltaodžių dominuojamą superherojų pasaulį. Iš kitos pusės filme aukštinama monarchinis valstybės valdymas, kur pretendento į šalies vado sostą pergalę lemia ne piliečių palaikymas, ar protiniai bei organizaciniai sugebėjimai, o išimtinai brutalios fizinės galios viršenybė. Kaip tokių monarchų valdoma valstybė tapo pažangiausia pasaulyje yra tikroji paslaptis ir fantastika.
„Roma“ (ROMA)
„Roma“ ženklina režisieriaus sugrįžimą prie ištakų. Tai labiausiai asmeniškas Alfonso Cuaróno filmas apie pasaulį, kuriame jis pats užaugo. Bet Roma čia – ne Italijos sostinė, o tik režisieriui nuo vaikystės puikiai pažįstamas Mechiko rajonas. „Šis filmas – tai visų pirma mano šeimos portretas. Žinoma, aš negalėjau išvengti užuominų apie ano meto [aštuntojo dešimtmečio – G.J.] politinius įvykius ir prieštaringai vertinamą prezidentą Luisą Echeverria Alvarezą, kurio valdymas iki šiol Meksikoje vadinamas „tamsiuoju periodu“. Kaip ir mano šeima, pavaizduota filme, šalis išgyveno milžiniškas ir destruktyvias permainas“, – sakė režisierius. Anuometinė Meksika patyrė ir kruvinų susidorojimų siaubą: labiausiai pagarsėjo vadinamosios „Skerdynės Corpus Christi“ (lot. „Dievo kūnas“), kai 1971 m. birželio 10 d. Mechike studentų demonstraciją žiauriai numalšino elitinis karinis būrys „los halcones“ („vanagai“). Šis tragiškas įvykis ryškiai įtakoja ir Alfonso Cuaróno filmą. Tačiau „Romą“ mažiausiai norisi gretinti prie politinių filmų apie „Liepsnojantį kontinentą“ (šis terminas prieš keturis dešimtmečius buvo plačiai taikomas dokumentiniams ir vaidybiniams filmams apie karinių perversmų krečiamas kai kurias Lotynų Amerikos šalis). „Roma“ – tai šeimyninė saga apie prestižiniame Mechiko rajone gyvenančią inteligentų šeimą (mama – mokytoja, tėtis – gydytojas, keturi vaikai, močiutė, dvi auklės ir šuo) bei jos draugus bei artimuosius. Kaip tokio tipo romanuose, filmas turi pagrindinės istorijos pasakotoją. Juo (tiksliau ja) režisierius pasirinko tarnaitę, kuri svarbiausius įvykius komentuoja ne tiek žodžiais, kiek iškalbingais gestais ir žvilgsniais. Dramatiško likimo tarnaitei, vardu Kleo, filmas ir dedikuojamas. Tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad „Roma“, tarsi mozaika, sudaryta iš atskirų mažai susijusių epizodų. Iš tikrųjų gi filme visai nėra eklektikos, viskas paklūsta griežtai laiko tėkmės logikai. Nuosekliai pasakojami dramatiški šeimyninio gyvenimo epizodai perpinami su įsismarkavusios stichijos (miško gaisras, žemės drebėjimas, audra jūroje ir vaikų išgelbėjimas) vaizdais ir jau minėtais politiniais sukrėtimais. Todėl ir visą filmo atmosferą persmelkia augančios įtampos, grėsmingo laukimo nuotaika.
„Taip gimė žvaigždė“ (A Star Is Born)
Dėmesį kaustanti meilės istorija, įstabaus garso muzikos takelis, stiprus scenarijus ir itin vykęs duetas visa tai Bradley Cooperio režisuotam filmui užtikrina vieną iš geriausių ir stipriausių kino juostų praeitais metais. Populiarius kantri muzikos žvaigždė Džeksonas Meinas (jį vaidina pats B. Cooperis) – kurio karjera tiesiog puiki. Minios žmonių jį šlovina, tūkstančiai klausosi jo dainų, tačiau atlikėjas tik ant scenos atrodo tvirtas ir savimi pasitikintas, nulipęs nuo scenos visas bėdas užgožia alkoholio butelyje bei narkotikuose. Alkoholis ir narkotikai, pamažu žlugdo atlikėjo karjerą bei asmeninį gyvenimą. Tačiau vieną dieną jo gyvenimas pasikeičia, kantri atlikėjas vėl atranda tikslą. Džeksonas bare sutinka Elę (vaidina Lady Gaga) – kuri tai dar neatskleistas talentas. Mergina kuria širdį virpinančias bei nuostabias dainas, tačiau jas dainuoja tik sau. Elės baimė – scena. Pasitelkęs visas priemones Džeksonas priverčia Elę ateiti į sceną ir sudainuoti jos kūrybos dainą. Taip gimsta nauja žvaigždė. Viešai dainuoti bijanti mergina, pamažu nugali scenos baimę, ir tampa muzikos žvaigžde. Džeksono ir Elės pažintis visam laikui pakeičia jų gyvenimus. B. Cooperis kino pasauliui pateikė jautrią istoriją apie šlovės ir žinomumo kainą, meilę, kovą su savimi. Priverčia pažvelgti ir į rimtą alkoholizmo ir narkotikų vartojimo problemą. Pažvelgti, kaip žmogų keičia ši baisi priklausomybė. Filmo „Taip gimė žvaigždė“ siužetas taip pat sukasi aplink nuoširdžios meilės peripetijas. Kūrybinė grupė pateikia žmonių santykių vystymąsi. Žiūrovai gali pamatyti ir pajusti ne tik Elės ir Džeksonas nuoširdžią draugystę, tačiau ir tai kai šeimoje atsiranda nepasitikėjimas, nusivylimas, gyvenimo sunkumai bei lemtingi sprendimai, kurie gali kardinaliai pakeisti gyvenimus.
„Valdžia“ (Vice)
Aukščiausio rango politikai dar prieš užmindami vyriausius valdžios postus paprastai būna gerai žinomi visiems – demokratijos sąlygomis subrendusios žiniasklaidos dėka į politikos Olimpo viršūnes patekusių veikėjų biografijose būna nedaug baltų dėmių. Dickas Cheney – reta išimtis. Nors politikos verpetuose jis pradėjo suktis labai seniai, jis daug kam išliko neįminta mįslė. Cheney darbavosi keturių JAV prezidentų administracijose: vadovaujant G.W. Bushui vyresniajam jis buvo Gynybos ministras, o Busho jaunesniojo komandoje jau buvo tapęs viceprezidentu. Bet kuris kitas politikas tokį pasiūlymą laikytų aukščiausia garbe ir didžiausio pasitikėjimo ženklu. Tačiau didžiulio entuziazmo Cheney tąsyk neparodė – jis dvejojo visą parą ir būsimajam prezidentui pareiškė sutiksiąs tik tada, jei bus priimtos kelios jo sąlygos. Akivaizdu, kad kurti filmą apie tokią paslaptingą asmenybę yra labai sunku. „Valdžios“ autoriai to niekada ir neslėpė. Net parašė pradiniuose titruose: „Tai reali istorija. Tiksliau pasakius, ji yra tiek reali, kiek tai įmanoma, juk Dickas Cheney yra vienas labiausiai mįslingų politinių lyderių pasaulyje. Bet, velniai griebtų, mes stengėmės kiek įmanydami!“. Tačiau kad filme pasakojama istorija nebūtų pernelyg mistifikuota, o pagrindinis herojus nebūtų perdėtai demonizuojamas, autoriai pasirinko politinės komedijos žanrą, kuriame juodojo humoro elementai „atskiedžiami“ ištisa pilkų atspalvių palete.
„Žalioji knyga“ (Green Book)
„Žalios knygos“ naudai byloja ir autorių sugebėjimas rimtas problemas pateikti žaismingomis intonacijomis, ir tradicinio „kelio kino“ struktūra, ir subtilus reveransas politinio korektiškumo pusėn, ir tikra, o ne iš piršto išlaužta istorija, ir dramaturgiškai motyvuotas bei puikiai suvaidintas antagonistų duetas, prasidedantis abipusiu nepasitikėjimu, o pasibaigiantis tvirta vyriška draugystę. 1962-aisiais Niujorke keistomis aplinkybėmis susipažino dvi visiškai priešingos asmenybės – talentingas juodaodis pianistas Donas Širlis ir netašytas italų kilmės amerikietis Tonis Valelonga, dirbęs apsaugininku Bronkso klube „Kopakabana“. Labiau nepanašių vienas į kitą žmonių reikėtų ilgai ieškoti, ir jųdviejų keliai vargu ar būtų kada nors susikirtę (nebent labai nemaloniomis aplinkybėmis, nes Tonis yra savo pažiūrų neslepiantis rasistas). Bet klubą uždarius Toniui iškyla grėsmė sugrįžti prie šiukšles vežiojančio sunkvežimio vairo, ir kaip tik tada vyrukui pasiūloma tapti asmeniniu įžymybės vairuotoju. Beveik neužsičiaupiantis plepys, dėl ko ir gavęs „Lūpos“ pravardę, kurio pagrindinis – tai jokių tabu nepripažįstantis liežuvis, bet, kai pritrūksta žodinių argumentų, karštakošis plepys gali lengvai ir kumščius į darbą paleisti. Visai kitokios stichijos atstovas yra Jamaikoje gimęs Donas, kuris kuria ir virtuoziškai atlieka muziką, laisvai kalba aštuoniomis kalbomis, yra tikras elegancijos bei etiketo įsikūnijimas ir pirmas juodaodis, mokęsis Leningrado konservatorijoje bei pelnęs paties Igorio Stravinskio pagyrų. Toks kontrastingas duetas jau savaime yra įdomus, galima tik prognozuoti, kokias „chemines reakcijas“ sukels spalvingų antagonistų ilgas būvimas drauge. Keistai porelės laukia du mėnesius truksianti kelionė per pietines Amerikos valstijas. Pavadinimą filmui davusi „Žalioji knyga“ – tai anuo metu populiarus kelionių gidas „Negrų keliautojų žalioji knyga“ (The Negro Motorist Green Book) – labai naudingas leidinys keliaujantiems per rasinės segregacijos taisyklėms paklūstančius regionus, mat šiame žinyne yra visa informacija apie viešas paslaugų ir pramogų vietas, kurios, kaip dabar pasakytume, yra draugiškos juodaodžiams. Čia pat sąžiningai pažymimos ir vietos, kurių afroamerikiečiams (tada juodaodžiai buvo vadinami kur kas grubesniais epitetais) reikėtų vengti, žinoma, jeigu jie nenori susilaukti skausmingų pasekmių. Iš anksto aišku, kad skausmingų pasekmių visai nepavyksta išvengti, net ir stengiantis per daug nenukrypti nuo kelionių gido draudžiančiųjų ženklų. Abiems keliautojams tenka susidurti su akis badančiomis rasinio nepakantumo apraiškomis.
