Suknelės filmuose taip pat atlieka svarbius vaidmenis. Kartais žiūrovams jos padaro didesnį įspūdį nei siužeto vingiai ar aktorių vaidybos talentai. Todėl nieko keisto, kad kai kurių veikėjų kostiumai tokie gražūs, jog buvo įtraukti į mados istoriją.
Žmonės filmus dažniausiai žiūri ne vien dėl puikių aktorių pasirodymų ar įtraukiančių istorijų, bet ir norėdami pasigrožėti nuostabiomis suknelėmis. Sudarėme pačių nuostabiausių filmuose matytų suknelių sąrašą, kuris tikrai bus malonus ir jūsų akiai.
Fiona Džonson, „Matrica“ (1999)
„Ar klauseisi manęs, Neo? Ar žiūrėjai į moterį su raudona suknele?“ paklausė Morfėjus. Juodų kostiumų fone pribloškianti raudona suknelė pritraukia tik dar daugiau dėmesio. Šis metodas veikia tiek žiūrovus, tiek filmo veikėjus. „Matricoje“ suprantama, kad moteris raudona suknele yra sąmoningas dėmesio nukreipimas, simuliacinė veikėja, priklausanti Agentų treniravimo programai. Nors moteris ir nepavojinga, ji dėvi ryškiai raudoną suknelę, tam kad išblaškytų praktikantus, sukeldama jiems vadinamąjį „raudonos suknelės efektą“.
Nikolė Kidman, „Auksinis kompasas“ (2007)
Auksinė suknelė, kurią filme „Auksinis kompasas“ vilkėjo Nikolės Kidman įkūnijama veikėja Ponia Koulter, buvo sukurta iš nedidelio nėrinių audinio. Kostiumų dizainerė Rūta Majers įkvėpimo sėmėsi iš senojo Holivudo bei gryno žavesio ir sakė, jog per drabužius nori parodyti, kaip Kidman kūnas ne juda, o tiesiog sklendžia.
Lėja Seidu, „Gražuolė ir pabaisa“ (2014)
Eidama į Pabaisos pilį Belė užsivelka karališką smaragdų spalvos suknelę. Ji klajoja po mišką ir suranda mylimos pilies savininko elnės kapą (ji buvo Miško nimfa, pavirtusi žmogumi, jog patirtų meilę). Ši suknelė, kaip ir kiti filmo kostiumai, buvo sukurta Pjero-Ivso Geirodo, ir visuose jo kūriniuose atsispindi Imperijos ir Renesanso stiliai.
Melanė Lorent, „Negarbingi šunsnukiai“ (2009)
Ši ryškiai raudona 1940 metų stiliaus suknelė, kurią sukūrė kostiumų dizainerė Ana B. Šepard, atskleidžia herojės troškimą atkeršyti už savo šeimą. Tokios pačios spalvos lūpų ir nagų spalva tik dar labiau pabrėžia jos ryžtą ir nuteikia dramatiškai scenos pabaigai kino teatre, kur susirenka visi piktadariai.
Ema Staun, „Kalifornijos svajos“ (2016)
Emos Stoun veikėja į vakarėlį, kuriame susipažįsta su Sebastianu (Rajanas Goslingas), apsivelka retro stiliaus mėlyną kokteilinę suknelę, kurią sukūrė dizainerė Marija Zofres. Filme mėlyna spalva reiškia kūrybinį potencialą, kurio turi tiek Mija, tik Sebastianas. Jis toje pačioje scenoje irgi vilki mėlyną kostiumą.
Olivija Hasi, „Romeo ir Džiuljeta“ (1968)
Džiuljetos suknelė, kaip ir visi filmo kostiumai, pilnai atitinka 15 amžiaus istorinį laikotarpį. Kapuletų šeimai, kuriai priklauso Džiuljeta, dizainerė parinko tamsiai raudoną spalvą, o Montekiams – prislopintą mėlyną.
Kirsten Dunst, „Marija Antuanetė“ (2006)
Kostiumų dizainerė Milena Kanonero drabužius kūrė ne tik pagal laikotarpių stilių, bet ir su užslėpta reikšme. Pavyzdžiui, šią suknelę, išmargintą gėlių raštais, kurie dera prie sienos, Marija Antuanetė vilki skaitydama slegiantį laišką iš namų. Laiške rašoma, kad jos broliai ir seserys jau turi vaikų, o ji vis dar ne. Marija Antuanetė paklūsta gyvenimo prabangiame Versalyje taisyklėms ir tikrąja to žodžio prasme pamiršta save, bandydama išpildyti kitų valią.
Merilin Monro, „Džentelmenai renkasi blondines“ (1953)
Viena žavingiausių 1950-ųjų blondinių Merilin Monro vilki nuostabią rožinio atlaso berankovę suknelę su derančiomis ilgomis pirštinėmis. Taip apsirengusi ji atlieka įžymiąją „Deimantai geriausi merginų draugai“ (org. „Diamons are a girl‘s best friend“) dainą ir tiesiog sukausto žiūrovų dėmesį. Vėliau ši rožinė suknelė tapo mados ikona ir buvo daugybę kartų imituota, žymiausia imitacija matoma muzikiniame 1985 metų Madonos „Material girl“ dainos įraše.
Ema Vatson, „Gražuolė ir pabaisa“ (2017)
Geltona suknelė iš animacinio Disnėjaus filmo „Gražuolė ir pabaisa“ vaidybiniame filme buvo šiek tiek pakeista. Ema Vatson norėjo, kad jos įkūnijama Belė būtų moderni, stipri ir drąsi, tačiau animacinio filmo princesės suknelė kūrė kiek kitokią atmosferą. Kostiumų dizainerė Žaklina Diuran bandė sukurti pusiausvyrą tarp subtilios suknelės ir naujos pagrindinės veikėjos interpretacijos.
Keitė Blančet, „Pelenė“ (2015)
Kurdama piktosios pamotės suknelę, kostiumų dizainerė Sendi Povel įkvėpimo sėmėsi iš 1940-ųjų mados ir pavertė piktadares madingomis, ryškiomis ir iškart atpažįstamomis. Pavyzdžiui, ši nuodingai žalia suknelė, kurią Keitė Blančet vilki svarbiausioje Pelenės puotoje.
Reičelė Adams, „Užrašų knygelė“ (2004)
Alė sugrįžta pas Nojų vilkėdama paprastą, tačiau dailiai sagomis susagstytą suknelę. Ir kai jie galiausiai susitinka, pamatome vieną įsimintiniausių romantiškų scenų – bučinį lietuje. Kostiumų dizainerė Karin Vagner sako, kad ji nemažai laiko praleido piešdama tai, kas jos manymu atspindėtų laikotarpį, tokią Alę, kokia ji turėtų būti ir tokią, kokia norėtų būti, o šios dvi moterys lyg dvi priešingybės. Šios suknelės spalva reiškia viltį.
Keri Muligan, „Didysis Getsbis“ (2013)
Smėlio spalvos herojės suknelė savo kirpimu atrodo gan paprasta, tačiau gausiai papuošta kristalo lašeliais. Deizė apsivelka šią suknelę vienam iš prabangiųjų Getsbio vakarėlių, kuriame jis pasako merginai, kad jie rengiami tik dėl jos. Pasak kostiumų dizainerės Katerinos Martin, šią suknelę įkvėpė 2010 metų Pavasario/Vasaros Prados kolekcijos 33 įvaizdis.
Ania Teilor-Džoi, „Ema“ (2020)
Palyginus su kitomis sudėtingesnėmis herojės aprangomis, ši suknelė yra itin paprasta, tačiau subtili ir įsimintina. Gėlių raštai sutampa su gamtos vaizdais iš scenos, kurioje Ema sužino apie Džordžo Naitlio jausmus. Ši vizualinė harmonija yra ne filmo režisieriaus ar kinematografo idėja, bet kostiumų dizainerės Aleksandros Birne, kuri norėjo spalvas panaudoti taip, kad būtų tokių akimirkų, kai Ema tiesiog susilieja su gamta ir tokių, kad su ja visai nedera.
Ema Vatson, „Haris poteris ir Ugnies taurė“ (2005)
Subtili rožinė suknelė su raukiniais yra pirmasis moteriškas Hermionos įvaizdis (ir suknelė) Hario Poterio filmuose. Šios suknelės ir naujos šukuosenos dėka, Haris su Roniu pagaliau pastebėjo, kad Hermiona nėra tik draugė ir puiki mokinė, bet ir itin graži mergina.
Liv Tailer, „Žiedų valdovas. Žiedo brolija“ (2001)
Aksominė elfės suknelė su nuostabiais siuvinėjimais vadinama „Requiem“ (taip ji buvo pavadinta filmo kostiumų parodoje, o šiuo žodžiu vadinama daugelio vakarų krikščioniškųjų bažnyčių liturgija, skirta laidotuvėms). Turbūt dėl to, kad Arvena vilki ją scenoje, kurioje tėvas įkalbina ją atsisveikinti su svajonėmis gyventi su paprastu vyru ir įtikina išplaukti į Valinorą – nemirtingųjų elfų karalystę.
