Absoliuti valdžia gali paskatinti reikštis blogiausias žmogaus savybes – žiaurumą, neapykantą, godumą, egoistiškumą. Blogiausi žmonijos atstovai, pasinaudodami suirutėmis, karais, perversmais ar kitomis neramiomis sąlygomis, nepasikuklina užgrobti valdžią vien tam, kad galėtų beatodairiškai primesti savo valią. Ar dėl naudos sau, ar dėl megalomanijos, jie paniekina bet kokį žmoniškumą ir vykdydami žiaurius nusikaltimus žmonijai skinasi sau kelią. Kai kuriems diktatoriams pavyksta sulaukti žilos senatvės ir mirti savo mirtimi, tačiau dažnai jiems tenka mirti anksčiau laiko nuo įsiutusios visuomenės, kurią jie daugybę metų engė, rankos.
10. Muammar Gaddafi, Libija, (1942-2011)
Muamaras Kadafis su grupe sekėjų 1969 m. nuvertė monarchiją šalyje ir perėmė valdžią. Ateinančius 42 metus jis buvo vienvaldis lyderis, pašalinęs iš savo kelio visas opozicines partijas, uždraudęs teisėtą valdžią ar bet kokias sąjungas. Save vadino „broliu vadu“ ir dėl šalies gausių naftos išteklių tapo nepaprastai turtingas.
Kadafis 1988 m. pasirūpino, kad virš Škotijos būtų numuštas lėktuvas, kuriame skrido 270 keleivių, visi jie žuvo. Libijos lyderis atsisakė prisiimti atsakomybę, tačiau 2003 m. šalies vyriausybė paskelbė pripažįstanti jį kaltu dėl teroro akto. Viena iš Kadafio politikos strategijų buvo terorizmas prieš Vakarų šalis. Taip jis norėjo išauginti savo galią tarptautinėje politikos arenoje.
Diktatorius įsakė subomborduoti Misratos miestą ir pasmerkė gyventojus badui – užkirto jiems prieigą prie būtiniausių išteklių. Jis organizavo paauglių mergaičių grobimus joms einant į mokyklą ir vėliau leisdavo jas prievartauti specialiai tam įkurtuose požemiuose. Kai kurioms mergaitėms būdavo vos 14 metų. Jos ilgus metus kęsdavo prievartą Kadafio hareme. Kitos, jei neįtikdavo, būdavo nužudytos. Hareme savo vietą turėjo ir berniukai.
2011 m. Libijos žmonės, įkvėpti Arabų pavasario, išėjo į gatves protestuoti prieš korumpuotą diktatorių. Kadafis į tai atsakė precedento neturinčiu didelio masto smurtu, nors tarptautinei spaudai skelbė, kad „visi mano žmonės mane myli“. Sukilimas augo ir tęsėsi šešis mėnesius. Sukilėliams padėjo NATO. Tų pačių metų rugpjūtį jie užėmė Tripolį ir užbaigė Kadafio režimą. Kadafis buvo surastas po dviejų mėnesių. Prieš nušaudimi jį į galvą, sukilėliai smarkiai jį daužė ir išprievartavo su durklu. Tarptautinėje bendruomenėje ši egzekucija buvo paskelbta pažeidusi tarptautinės teisės normas.
9. Saddam Hussein, Irakas (1937-2006)
Sadamas Huseinas atėjo į valdžią 1979 m. Jis laikė Irako žmones priespaudoje, baimėje ir grasino prievarta, rodė visišką panieką įstatymams bei žmogaus teisėms. Prasidėjus trečiam tūkstantmečiui jo režimas pradėjo klibėti dėl tarptautiniu mastu vykdomų sankcijų ir pakartotinių bandymų išversti jį iš posto.
Dėl Huseino teroristinio režimo atsirado apie 250 masinių kapaviečių. Jis vykdė kurdų populiacijos Irake genocidą. Halabjos miestelyje panaudojo cheminį ginklą, dėl kurio žuvo 5 tūkst. žmonių, o daugelis kitų turėjo ilgalaikių sveikatos problemų, vaikai gimdavo su negalia. Jis visiškai sunaikino vadinamųjų „pelkių arabų“ žemes, kuriose iš 250 tūkst. žmonių dabar liko gyventi tik 20 tūkst. 1990 m. užpuolė Kuveitą. Tūkstančiai kuveitiečių buvo nukankinti ir nužudyti.
Po 2001 m. rugsėjo 11 d., kai Al Kaida įvykdė teroristinį išpuolį prieš amerikiečius, 2003 m. į Iraką įsiveržė JAV. Huseinas visoje šioje suirutėje pradingo. Amerikiečių kariai kartu su vietiniais nuvilko diktatorių vaizduojančias statulas, tačiau Huseinas buvo rastas tik po septynių mėnesių – jis tiesiogine šio žodžio prasme slėpėsi žemėje iškastoje skylėje. Bagdade jį teisė už karo nusikaltimus ir galiausiai nubaudė mirtimi pakariant.
8. Samuel Doe, Liberija (1951-1990)
Samuelis Do tapo Liberijos vienvaldžiu lyderiu 1980 m., įvykdęs žiaurų perversmą ir nužudęs buvusį prezidentą. 1985 m. jis pakeitė šalies Konstituciją ir „laimėjo“ prezidento rinkimus, kuriuos daugelis laikė suklastotais. Jo režimas buvo ir korumpuotas, ir žiaurus visiems, kurie bandė pasipriešinti diktatoriaus tironijai. Do vykdė etninius valymus. Vienas iš jų – Monrovijos bažnyčios skerdynės, kuriose valdžios pareigūnai išžudė apie 600 žmonių.
Visą laiką, kol sėdėjo valdžioje, Do bandė užgniaužti rezgamus jo nužudymo ar smurtingo nuvertimo sąmokslus. Galiausiai 1990 m. įvyko sukilimas, kuris įspeidė diktatorių į kampą, tačiau jis neišsižadėjo valdžios. Sukilėliai jį sučiupo ir 12 val. žiauriai kankino, kol galiausiai nužudė.
7. Nicolae Ceausescu, Rumunija (1918-1989)
Nikolajus Čiausesku vadovavo savo totalitariniam režimui Rumunijoje nuo 1965 m. iki savo mirties 1989 m. Jis buvo žinomas dėl visoje Sovietų Sajungoje labiausiai bijotų saugumo policijos pajėgų, liūdnai pagarsėjęs dėl žmogaus teisių pažeidimų. Prisiskolinęs jis iššvaistė milijardus dolerių ir privertė savo žmones badauti – Ruminija tapo vienintelė Europos šalimi, kurioje badas ir neprievalgis buvo plačiai paplitę ir augantys. Vis dėlto Čiausesku planavo pastatyti didžiausią pasaulyje administracinį pasatatą – Rumunijos parlamento rūmus.
1989 m. prasidėjo pilietiniai neramumai, kurie peraugo į sukilimą, taigi Čiausesku su savo žmona Elena pabėgo iš Bukarešto. Policija juos sučiupo ir po skuboto teismo abu buvo nuteisti mirtimi už nusikaltimus, padarytus prieš valstybę. Juos sušaudė Kalėdų dieną. Rumunai kiekvienais metais vis dar rodo šios egzekucijos įrašą per savo televiziją.
6. Park Chung-hee, Pietų Korėja (1917-1979)
Kai kas nors užsimena apie tipinį diktatoriaus portretą, į galvą pirmiausiai ateina Šiaurės Korėja, tačiau Pietų Korėjos prezidentas Chung-hee taip pat sugebėjo sužibėti blogąja šio žodžio prasme. Su savo karine grupuote maniakiškas despotas užgrobė faktinę valdžią 1961 m. Šalyje jis įvedė fiktyvią demokratiją, panašią į tą, kuri dabar egzistuoja Rusijoje, tačiau visi žinome, kad tai iš tiesų ne demokratija…
Pasitelkdamas Korėjos centrinę žvalgybos agentūra (KCŽA) Chung-hee susidorodavo su savo oponentais, varžė civilių laisves, spaudos laisvę, universitetų ir kitų politinių partijų veiklą. 1972 m. jis išleido karinį įstatymą ir šis atvedė prie revoliucijos, nuvertusios režimą. Parką nužudė jo geras draugas ir patikėtinis Jae Kyu, KCŽA vadovas.
5. Hideki Tojo, Japonija (1884-1948)
Hideki Tojo ėjo Japonijos ministro pirmininko pareigas beveik viso Antrojo pasaulinio karo metu, 1941-1944 m. Tojo buvo tas asmuo, kuris tuo metu sprendė, kiek Japonijai reikės kištis į karą, ir buvo kaltas dėl daugybės iškrypusių nusikaltimų. Jo režimo metu ir civiliams, ir karo belaisviams teko badauti, tūkstančiai moterų ir merginų buvo pagrobtos ir per japonų invaziją į Korėją išnaudotos kaip sekso vergės, tenkinančios japonų kareivių poreikius.
1944 m. Tojo buvo priverstas atsistatydinti, kadangi aiškėjo, kad Japonija pralaimi karą. Šalis pasidavė 1945 m. ir Tarptautinis karo tribunolas Tojo suėmė už karo nusikaltimus. Jis buvo nuteistas myriop ir pakartas.
4. Ion Antonescu, Rumunija (1882-1946)
Nikolajus Čiausesku buvo žinomiausias ir nekenčiamiausias rumunų diktatorius, tačiau ne pirmas toks. Jonas Antonesku vadovavo kariniam režimui Rumunijoje per Antrajį pasaulinį karą. 1940 m. jis sudarė sąjungą su Hitleriu ir tuo tarpu savo šalyje užėmė ministro pirmininko, užsienio reikalų ministro ir gynybos ministro pareigas vienu metu.
Naudodamasis savo valdžia pats užsiėmė etniniu rumunų valymu vykdydamas žudynes ir kurdamas koncentracijos stovyklas. Ant jo pečių krenta atsakomybė už 400 tūkst. žydų ir rumunų žudynes. 1944 m. jį nuvertė karalius Michaelis I. Antonesku teisė už karo nusikaltimus ir 1946 m. jis buvo sušaudytas.
3. Vidkun Quisling, Norvegija (1887-1945)
Kaip ir daugelis tironų, paminėtų šiame sąraše, norvegas Vidkunas Kislingas pasinaudojo Antrojo pasaulinio karo suirute, kad galėtų užgrobti valdžią. Kislingas buvo antisemitinių pažiūrų fašistas, kuris asmeniškai pažinojo Hitlerį ir skatino jį užimti Norvegiją. Jau kitais metais Hitleris taip ir padarė, o Kislingas pasiskelbė vyriausybės galva. Jo režimas žlugo jau po savaitės visuomenei pradėjus protestuoti, tačiau kol Norvegija buvo okupuota nacių, pats Kislingas pasiliko valdžioje prižiūrimas Hitlerio.
Kislingas nusiuntė į mirtį bent tūkstantį žydų, o patys norvegai jį niekino. Tiesą sakant, jo vardas dabartinėje Norvegijoje vis dar asocijuojamas su išdavyste. 1945 m., kai Norvegija išsilaisvino iš nacių valdžios, Kislingas buvo teisiamas už karo nusikaltimus ir sušaudytas.
2. Benito Mussolini, Italija (1883-1945)
Benitas Musolinis buvo Italijos fašistų lyderis, vadovavęs Italijai 1922-1943 m. Jis rėmė Adolfą Hitlerį per Antrąjį pasaulinį karą ir leido antisemitiškus įstatymus, kurie visaip diskriminavo Italijos žydus. Musolinis netgi siekė deportuoti 20 proc. visos Italijos žydų populiacijos ir išsiųsti juos į nacių koncentracijos stovyklas.
Musolinio kareiviai nužudė tūkstančius civilių, subombordavo Raudonąjį kryžių, naudojo cheminius ginklus, koncentracijos stovyklose marino badu kūdikius ir bandė išnaikinti grupes, kurias laikė prastesnėmis, kaip žydus, romus, homoseksualus, psichikos ligonius, neįgaliuosius ir kitataučius.
1943 m. jis pralaimėjo rinkimus, tačiau visiškai ignoravo šį faktą. Kitą dieną pasirodė darbe lyg niekur nieko, tačiau greitai buvo suimtas ir pasodintas į kalėjimą. Jo sąjungininkai vokiečiai sėkmingai jį išslaisvino, tačiau Benitą 1945 m. vėl sučiupo ir nušovė kartu su jo meiluže Claretta Petacci. Jų lavonus ant virvės pakabino aukštyn kojomis Loreto aikštėje, Milane.
1. Adolf Hitler, Vokietija (1889-1945)
Adolfas Hitleris naudojosi savo politine galia, kad galėtų reklamuoti savo idealus. Žinomiausias jo „idealas“ buvo antisemitizmas. Norėdamas išgryninti ateinančių kartų genofondą, Hitleris nusprendė išnaikinti žydus nuo žemės paviršiaus. 1939 m. jis pradėjo Holokaustą, per kurį vien koncentracijos stovyklose buvo nužudyti 6 milijonai žydų. Nors diktatorius persekiojo ir kitoms grupėms priklausančius žmones, žydai nukentėjo labiausiai. Ir tai tik Antrojo pasaulinio karo pradžia.
Kaip ir Musolinis, Hitleris taikėsi į pažeidžiamiausias žmonių grupes ir mažumas. Naciai vykdė nusikaltimus ne tik prieš karinį laipsnį turinčius asmenis, tačiau daugiausiai prieš nekaltas ir bejėges aukas, kurias „mušė, skandino, plakė, šaudė, suvažinėdavo, smaugdavo ar numarindavo dujomis“. Taip pat jie imdavosi ir žiauraus seksualinio smurto. Mėgdavo žudyti atlikdami savo aukoms eutanaziją.
Tačiau Hitlerio imperinės svajonės neišsipildė. Paskutinėmis karo dienomis, Raudonajai armijai artinantis prie Berlyno, jis užsidarė bukeryje po Reicho kanceliarijos pastatu. Ateinant vis daugiau blogų žinių, rengėsi nusižudyti. Buvo girdėjęs, kaip mirė Musolinis ir kaip jo palaikai buvo išniekinti, taigi pareikalavo, kad jo paties palaikus sudegintų. Jis vedė savo meilužę Evą Braun ir užsakė cianido kapsulę, kuri prieš tai buvo išbandyta su Vokietijos propagandos ministro Jozefo Goebelso vaikų šunimi. Balandžio 30 d. pora nusileido giliau į bunkerį. Braun išgėrė cianido, o Hitleris nusišovė į smilkinį. Jo leitenantai pasielgė su palaikais, kaip buvo paprašyti, ir juos sudegino, tačiau, matyt, procesas nepavyko visiškai sklandžiai, nes rusų kareiviai atrado liekanas, atpažino, kam jos priklauso, ir visiškai sunaikino, kad Hitlerio kapas netaptų relikvija.
