Šiuometinėje Oskarų apdovanojimų ceremonijoje net 4 Oskarus laimėjo Pietų Korėjoje sukurtas filmas “Parazitas” . Oskarą už geriausią režisūrą gavo ir filmo režisierius bei scenarijaus autorius Bong Joon Ho.
Savo karjerą jis pradėjo dar 1997-aisiais, sukurdamas scenarijų filmui “Motel Cactus” . Kaip režisierius debiutavo jau po trejų metų, 2000-aisiais, prisidėjęs prie filmo “Barking Dogs Never Bitė” kūrimo. Didžiausio pripažinimo iki šiol šis korėjietis sulaukė 2006 m., kai pasirodė jo filmas “The Host” (liet. Šeimininkas). Du šio režisieriaus filmai, jau minėtasis Parazitas ir Okja, taip pat dalyvavo Kanų kino festivalyje, kuriame neliko nepastebėti. “Parazitas” laimėjo Palme d‘Or apdovanojimą, o Bong Joon Ho tapo pirmuoju Korėjos režisieriumi, pelniusiu šį prestižinį apdovanojimą. Jis taip pat buvo nominuotas “Auksiniams Gaubliams” už geriausią režisūrą ir scenarijų. 2017-aisiais puslapis Metacritic šį režisierių geriausių XXI a. režisierių sąraše reitingavo šešioliktoje vietoje.
Daugelyje ankstesnių savo filmų Bong Joon-ho paliesdavo įvairias socialines problemas, pavyzdžiui, ekologija, didžiųjų kompanijų godumas, socialinė nelygybė. Tačiau tai ne taip ir stebina žinant, kad Bongas yra baigęs sociologijos studijas prestižiniame Jonsėjaus universitete. Savo gimtojoje Korėjoje ir sinefilų tarpe jis žinomas pravarde „Bongtail“ – tai jo pavardės ir žodžio „details“ derinys. Derindamas nepriekaištingą redagavimą, nuostabias scenas ir nepamirštamus veikėjus kartu su neįtikėtinu dėmesiu detalėms, Bongas dar kartą pademonstravo savo neįtikėtiną kūrybiškumą.
Jo artimo ryšio su klasine nelygybe ir gebėjimo įžvelgti sudėtingą simbolizmą pasekmė – modernus kino šedevras „Parazitas“. Tačiau esminė ir didžiulė šio filmo sėkmė tikrai nėra priklausoma vien nuo šių priežasčių. Pastebimas istorinių pasiekimų objektas filme rado savo universalumą. Dėl to reikia padėkoti persipynusiai pasaulinei ekonomikai.
Turtas ir pajamų nelygybė pastaraisiais dešimtmečiais pasaulyje smarkiai išaugo. Garsus ekonomikas Tomas Piketis kartu su savo komanda atliko tyrimą, kurio rezultatai parodė, kad nuo 1980-ųjų iki 2016-ųjų procentas pasaulio turtingiausiųjų gaudavo 27 centus nuo kiekvieno dolerio, kuriuo išaugdavo pasaulinės pajamos. Tai – daugiau nei dvigubai didesni skaičiai nei 50 procentų apatinėje lentelės pusėje likusiųjų, kuriems tekdavo tik 12 centų nuo kiekvieno dolerio. Pasaulyje 2153 milijardieriai turi daugiau turto nei 4,6 mlrd. žmonių, sudarančių 60 procentų visos populiacijos. Pajamų nelygybė akivaizdi visur, nesvarbu ar gyveni Nigerijoje, Italijoje, Korėjoje ar JAV, štai todėl šis filmas tapo artimu žiūrovams visame pasaulyje.
1. Aukštyn, žemyn
Pradinėje filmo scenoje kone išsyk galime pastebėti Bongo žvilgsnį per vizualinį nartayvą, kuomet kamera pakyla nuo žemės, tačiau lieka tik virš Ki-Woo galvos. Nuo pati filmo pradžios režisierius naudoja kameros judėjimą tam, kad perteiktų socioekonominę Kim šeimos poziciją.
Centrine šio simbolių kupino filmo metafora tampa laiptai. Bongas laiptus mato kaip esminę priemonę norint perteikti žinutę apie socialinį judėjimą savo auditorijai. Personažai dažnai matomi lipantys aukštyn ir žemyn priklausomai nuo savo pozicijos socialinėje hierarchijoje. Net kūrybinė komanda juokavo, kad „Parazitas“ – tarsi laiptinė.
Kai Ki-Woo pirmą kartą keliauja į Parkų namus, matome jį lipantį laiptais tik dedant kojas ant žemės. Kad patektų į turtuolių valdas, jam reikia įveikti daugybę žemės. Atrodo, kad Parkų vartai yra aukščiausioje vietovėje, kuri ir taip iškilusi aukščiau visos likusios visuomenės. Įveikęs dar vienus laiptus galiniame kieme, jis galiausiai įeina į namus.
Pasikliaudamas daugiausia vizualine kalba, Bongas sėkmingai parodė skirtumus tarp šiandienos turtingųjų ir vargšų. Turbūt įspūdingiausias to pavyzdys – scenų seka kuomet rodomi Kimai, siekiantys išsilaisvinti iš Parkų rūmų, turi įveikti nesuskaičiuojamą galybę laiptų.
2. Vieta saulėje
Saulės šviesa „Parazite“ tapo dar viena svarbia metafora. Kimų namuose – tik 2 langai (vienas kurių, ironiška – vonios kambaryje), taigi per visą dieną natūralios šviesos jie gauna ne daugiau nei valandą. Priešingai jiems, Parkai saulės voniomis gali mėgautis kasdien. Jie turi didžiulį kiemą, kuriame – galybė atviros erdvės, o jų namuose – daugybė didžiulių langų.
Ne sutapimas ir tai, kad epizode, kuriame Ki-woo ropščiasi į Parkų namus, kamerai sekant jį iš nugaros, žiūrovus laikinai kone visiškai apakina saulė. Išties Parkų namas tikslingai pastatytas tokiu kampu, kad būtent ši scena taptų realybe. Štai koks svarbus Bongui yra simbolizmas. Kuo aukštesnę vietą užimi visuomenėje, tuo arčiau saulės esi, tiek metaforiškai, tiek ir fiziškai.
3. Pusrūsis ir viduriniosios klasės nebuvimas
Kimai gyvena pusrusyje, kuris pusiau po žeme. Jis simbolizuoja Kimų šeimos narių galvose kartu egzistuojančias viltį ir baimę. Pro savo langus jie gali regėti žemę, ir vieną dieną jie tikisi palypėti ant aukštesnio visuomenės kopėčių laiptelio ir apsigyventi ant žemės. Tačiau lygiai taip pat puikiai jie žino, kad savo dienas jie gali baigti dar žemiau, netekę ir to žemės lopinėlio, kurį dabar mato pro savo porą langų.
Daugelyje pasaulio šalių vidurinioji klasė pamažu nyksta. Šiame filme visi veikėjai yra arba turtingi, arba vargšai, vidurys neegzistuoja. Tai – tikrai ne sutapimas.
4. Kas yra tikrasis parazitas?
Filme yra ne viena situacijoje, iš kurios tarsi galima suprasti, kad filme parazitai – Kimų šeima. Numatant ateities įvykius, Chung-sook palygina savo vyrą Ki-taek su tarakonu viename epizode. Vabalų naikinimo scena filmo pradžioje – dar vienas pavyzdys. Pirmame epizode, kuriame Ki-woo yra turtingųjų Parkų valdose, matome jį šalia sienas apsivijusių vijoklių ir lianų.
Šie augalai apibūdinami kaip invaziniai ir greitai augantys, be to, augdami jie kenkia savo aplinkai ir šeimininkams. Jie galimai pateikia dar vieną aliuziją į parazitinę Kimų natūrą.
Bongas netgi sužaidė kurdamas Kimų šeimos narių vardus. Korėjiečių kalboje žodis „parazitas“ yra „Gisaengchung“. Trijų iš keturių Kimų šeimos narių vardai prasideda skiemeniu Ki (Ki-taek, Ki-woo ir Ki-jung), o „Gi“ ir „Ki“ korėjiečių kalboje tariama taip pat, ir tai reiškia, kad jų vardų pirmasis skiemuo – toks pats kaip ir žodžio „parazitas“. O Chung-sook atveju pirmasis jos vardo skiemuo yra toks identiškas paskutiniam parazito skiemeniui.
Tačiau ar tai reiškia, kad Bongas šią šeimą galiausiai laiko parazitais? Nebūtinai. Visi šie simboliai gali tiesiog reikšti, kad visuomenė Kimų šeimą mato kaip parazitus, tačiau tai nebūtinai reiškia, kad jie tokie ir yra. Galiausiai, Parkai yra tie, kurie nesugeba atlikti elementarių kasdienių darbų, kurie daugeliui mūsų yra įprasti ir savaime suprantami: jie negamina, nesivalo ir patys nesirūpina vaikais.
Šia prasme Parkai yra priklausomi nuo sunkaus Kimų darbo, jiems mokėdami tik menkas ir jiems nieko nereiškiančias pinigų sumas. Argi tai negali būti suprantama kaip kraugeriškumas?
5. Mokslo akmuo
Pagrindinis siužeto įtaisas, skirtas pažymėti prasidedančių įvykių seką šiuo atveju yra akmuo. Kai Ki-woo draugas Minas šią netikėtą ir kiek keistą dovaną atneša Kimų šeimai, jis teigia, kad šis akmuo turėtų atnešti materialinę sėkmę savo šeimininkui. Vėliau paaiškėja, kad akmuo buvo tiesiog pretekstas Minui apsilankyti pas draugą ir pasiūlyti jam darbą, kurį Ki-woo su dideliu džiaugsmu priėmė.
Kaip bebūtų, akmuo nėra tik paprasta siužeto detalė, jis simbolizuoja šį tą svarbesnio. Akmuo reiškia Ki-woo viltį ir siekį tapti aukštesnės socialinės klasės nariu, to jis trokšta besąlygiškai. Ki-woo į akmenį žiūri kaip į bilietą turtingųjų ir privilegijuotųjų pasaulin. Akmuo taip pat personifikuoja jo draugą Miną, kurį Ki-woo mato kaip geriausią savęs versiją.
Ki-woo nepaleidžia akmens net tada, kai potvynis sunaikina jo namus ir gabenasi jį su savimi į Parkų namus, vėl pasikliaudamas akmeniu kaip savo problemų sprendimu. Tačiau galiausiai akmuo jo vos nenužudo. Jis kone tapo savo troškimų auka.
6. Lietaus rizika
Nesvarbu, ar esi turtuolis ar vargšas, negali pabėgti nuo lietaus ir jo padarinių. Kaip reiškinys, kurio negalime kontroliuoti, lietus turėtų visoms socialinėms klasėms turėti vienodą įtaką, taip? Tikriausiai, bet ne realiame gyvenime.
„Parazite“ lietus uždelsia Parkų šeimos išvyką į gamtą, tačiau sukelia potvynį, kuris sunaikina Kimų namus. Po lietaus Parkai namie pasitinkami su šiltu maistu, saugia aplinka ir sausais rankšluosčiais. Jų sūnus net gali žaisti lauke naudodamas lietpaltį ir palapinę.
Tuo metu Kimai turi prisijungti prie visų savo kaimynų improvizuotoje prieglaudoje sporto gimnazijoje. Tas pats nutikimas sukūrė niokojančias pasekmes skurdiesiems, kol turčiai tuo metu patyrė tik menkus nepatogumus. Tiesą sakant, ponas Parkas lietų netgi laiko palaima, kadangi dangus buvo giedras, ir kitą dieną nebuvo matyti jokios taršos.
Aišku, kad klimato atšilimas lemia katastrofas, kurios jau kelia ne klausimą „jeigu“, o klausimą „kada“. Pietų šalys ir nepasiturintieji dėl šių padarinių kenčia smarkiausiai, ir Bongas tai veikiausiai ir norėjo perteikti žiūrovams.
7. Geun-sae, nematomas žmogus neoliberalioje visuomenėje
Šokiruojančiame siužeto vingyje filmo viduryje atskleidžiama, kad Geun-sae, Parko buvusios namų šeimininkės Moon-gwang vyras, Parkų rūsyje gyveno pastaruosius ketverius metus.
Jo verslas bankrutavo, taigi jam teko susirasti prieglaudą, kad apsaugotų save nuo skolų išieškotojų rūstybės. Priešingai nei Kimai, kurie išvysdavo bent šiek tiek saulės šviesos, Geun-sae gyvena saulės šviesos neįsileidžiančiame požemyje, visiškai atsiribojęs nuo visuomenės. Pakankamai juokinga, kad rūsyje veikia Parkų Wi-fi, nes techniškai – tai vis dar Parkų namų ribos, todėl tai – dar viena gudri Bongo užuomina į turčių gyvenimus.
Taigi, Geun-sae praktiškai yra Parkų namų vaiduoklis. Jie galvoja, kad šviesa koridoriuose karts nuo karto įsijungia dėl sensorių netikslumo, tačiau taip atsitinka dėl Geun-seu veiklos rūsyje. Tai simbolizuoja paiką turtuolių ignoravimą ir dar kartą aiškiai nubrėžia liniją tarp vargšų ir turčių.
Tuo pačiu, Geun-sae egzistavimas savaime yra „spoileris“ net auditorijai. Galbūt tai – Bongo būdas perteikti mums žinią, kad geun-sae pasaulyje nėra vaiduokliai tik elito akyse.
8. Vietinių Amerikos gyventojų vaidinimas
Kai Ki-woo pirmą kartą įkelia koją į Parkų namus, juose visur mėtėsi žaislinės strėlės. Vėliau tądien, žaisdamas indėnus, Da-song netgi paleido strėlę į Ki-woo, ir šis įvykis gali atrodyti kaip subtilus tolesnių įvykių atskleidimas.
Galiausiai, Ki-woo užpuolamas metaforiškai tikro Parkų namų indėno, Geun-sae. Vietinių Amerikos gyventojų vaidinimas, atliktas Ki-taek ir pono Parko ne tik simbolizuoja artėjančias žudynes. Judviejų planas buvo užpulti Džesiką, tačiau iš tikrųjų Geun-sae užpuolė ir ją nužudė. Būtent Džesikos šeima bandė patekti į namus, kuriuos pirmiau užėmė Geun-sae ir jo žmona.
Parkai nė nenutuokia apie komplikuotą ir sudėtingą indėnų istoriją, ir jais apsimeta tik dėl žaidimo. Indėnų vaidinimas gali būti interpretuojamas kaip metafora apie tikrųjų engėjų siekį tragediją paversti sportu.
9. Linijos peržengimas
Ponui Parkui nepatinka, kai jo darbuotojai peržengia liniją. Jam nepatinka, kai pavaldiniai bando bendrauti asmeniškai. Jam nerūpi tie, kurie socialinės hierarchijos piramidėje yra žemiau jo. Ne vien dėl to, kad jam jie atrodo nuobodūs ir neįdomūs, bet ir dėl to, kad jis nenori, kad du skirtingi pasauliai imtų maišytis.
„Gerbiu tuos, kurie ilgą laiką dirba vienoje sferoje“, tokius žodžius Parkas pasakė Ki-taekui. Na, žinoma, kad jis gerbia. Ilgametis darbas vienoje vietoje reiškia, kad tie žmonės nesiekia didesnio užmokesčio ar labiau patinkančio darbo, ir jie ilgam užstringa mažas pajamas gaunančiųjų sluoksnyje. Tai atskleidžia privilegijuotųjų požiūrį į status quo ir pasaulį, kuriame nėra daug socialinio mobilumo.
Pono Parko negebėjimas atskirti aplink Ki-taek tvyrančio kvapo – Bongo būdas vėlgi pabrėžti aiškią ribą, skiriančią privilegijuotuosius nuo skurdžių bėdų.
Mes žinome, kad ponas Parkas yra IT įmonės, kuri taip pat kuria ir virtualaus pasaulio produktus, vadovas. Galbūt tuo Bongas turi omeny tai, kad p. Parkas gyvena kitame, virtualiame, pasaulyje.
10. Ar turi planą?
Kiekvienas planas, kurį sugalvoja Ki-taek, tarsi savaime yra pasmerktas žlugti. Jis dirbo vairuotoju, turėjo keptos vištienos ir taivanietiškų saldumynų parduotuves prieš pradėdamas dirbti Parkams. Bet jis vis dar žavisi girdėdamas sūnaus Ki-woo planus, kuriuose – noras išbandyti sėkmę dirbant anglų kalbos korepetitoriumi. Tačiau, deja, Ki-taek teigia, kad geriausias planas yra neturėti jokio plano, kadangi tuomet niekas negali nepasisekti.
Plano turėjimas gali būti interpretuojamas kaip greito kopimo aukštyn visuomenėje iliuzija, bent jau didžiajai dirbančiųjų daliai. Galbūt Ki-taek galiausiai prarado bet kokią viltį, ir, kaip ir Geun-sae, galiausiai susigyveno su savo gyvenimu skurde.
Savo laiške tėvui Ki-woo pažada, kad taps tokiu turtingu, kad ateityje jis įsigys Parkų namus. Taip pasielgdamas, jis vėl suvienija Kimų šeimą. „Viskas, ko reikia – tai lipti laiptais aukštyn“, taip laišką užbaigia Ki-woo.
Ki-woo truktų 564-erius metus iš tiesų įpirkti tą namą (remiantis Bongo skaičiavimais viename iš duotų interviu), ir deginantis siekis palypėti aukštyn socialinėje hierarchijoje lieka tik svajone, net ir filme.
